Jo Nesbo ,,Makbetas''

Kai kurie tiesiog gimsta vadovais ir tampa jais tarsi savaime. Tokie žmonės užkrečia tave savo įsitikinimais, dėl kilnaus tikslo sugeba nusiųsti tave tiesiai ten, kur tyko mirtis. Bet kiti, kuriuos pažįstu, nemoka nei įtikinti, nei vadovauti. Juos tiesiog gena noras iškilti, ir galiausiai jie įsitaiso vadovų dėdėse. Gal jie ir protingi, žavingi, moka įkalbėti, bet jie nesupranta žmonių. Nes jų nemato. Jie supranta ir mato vien save.

Žmogus gali ištverti iki tam tikros ribos, paskui pasiduoda, sulaužo visas ištatuiruotas priesaikas ir padaro viską, absoliučiai viską, ko manė niekada nedarysiąs. Nes amžina ištikimybė žmogui nebūdinga, o išduoti yra žmogiška.

Harieta Bičer-Stou ,,Dėdės Tomo trobelė''

Tai knyga, kurią džiaugiuosi, kad neskaičiau vaikystėje. Nes tuomet tikrai nebūčiau supratusi jos taip giliai, kaip supratau dabar.

Knyga tuo metu kai pasirodė Amerikoje sukėlė tikrą revoliuciją, nes autorė joje vaizduioja vieną iš gėdingiausių Amerikos istorijos laikotarpių - kai vergvaldystė Amerikoje buvo normali verslo rūšis. Vergus pirkti ir išnaudoti buvo taip pat normalu, kaip juos pardavinėti.

Pati autorė buvo arši šio vergų engimo priešininkė ir savo romane su gilia užuojauta aprašo nelengvą afroamerikiečių dalią vergaujant baltiesiems Amerikonams.

Pagrindinių veikėjų charakteriai labai jautriai parodo, kokia sunki dalia teko to meto negrams. Ką išgyvendavo motinos nuo kurių atplėšdavo kūdikius, vaikus, vyrus. Kaip sunku buvo emociškai prisitaikyti prie naujų šeimininkų ir koks to meto baltųjų buvo požiūris į juodąją darbo jėgą.

Bet kadangi tai knyga jaunesnio amžiaus skaitytojams, autorė bando išlaikyti pusiausvyrą ir nepagaili šviesių spalvų ir vergų šeimininkams. Juk žmonės nepaisant jų rasės yra visokie. Liūdniausias likimas šioje istorijoje ištiko Dėdę Tomą, bet jo portretas parodė, kad nesvarbu kokios negandos užklumta reikia pasitikėti Dievu ir niekada neišsižadėti savo moralinių vertybių.

Skaitant keletą kartų tikrai braukiau ašarą. Knyga labai patiko.

Anotacija

Amerikiečių rašytoja Harieta Bičer-Stou (1811-1896) romanu „Dėdės Tomo trobelė“ pelnė pasaulinį populiarumą. Jame su užuojauta pavaizdavo Amerikos pietų valstijų negrų sunkią dalią. Manoma, kad romanas turėjo poveikio kovai dėl vergovės panaikinimo. Knyga išversta į keliasdešimt kalbų.

Maja Lunde ,,Vandens istorija“

Du persipynę skirtingi gyvenimai, kuriuos skiria 24 metai, du pasakotojai ir abu pasakojimus suliejantis į vieną - vanduo. Apie jį ir yra ši istorija.

 Signės istorija rutuliojasi šiais laikais. Ji visą gyvenimą dievino vandenį įvairiuose pavidaluose ir tapo aršia kovotoja už ledynų išsaugijimą. Didžiulė meilė vandeniui buvo daug brangesnė už asmeninę savo pačios laimę.

Ir dabar ji jau brandaus amžiaus moteris, leidžiasi viena su burine valtimi ir brangiausiu savo turtu - ledu į atvirą jūrą. Keliaujant Signės prisiminimuose prabėga visas jos  gyvenimas. 

 Davidas gyvena artimoje ateityje - 2041 m. Jis žino kas yra vanduo ir kokia jo kaina. Europą siaubia gaisrai ir jie su dukrele, praradę dalį šeimos, priversti glaustis su kitais likimo broliais stovyklose, kur vanduo didžiausias deficitas ir visi laukia lietaus. 

Knyga distopinė tik tiek, kad Davido istorija vyksta ateities laikotarpiu. o visa kita labiau šiandienos aktualijos. Autorė bando atkreipti dėmesį ir parodyti, kas bus jei nesiliausime elgtis taip neatsakingai. Na gal bus ne po 24 metų, bet po kokio šimto ar daugiau...

Šiap man patinka knygos apie ateitį, bet ši skaitėsi gana nuobodžiai ir didelio įspūdžio nepadarė. Davido ir Signės gyvenimo istorijos mesuintrigavo, tokių istorijų begalės.

Tesu kryžiukas žemėlapyje, taškelis vandens paviršiuje, nereikalingas, beveik nematomas, toks kaip ir visi mes, nes, žvelgiant iš toli, iš viršaus, pradingsta kiekvienas iš mūsų. Mes iš kosmoso stebime vandenį, jūras, debesis, lietaus lašus, suteikiančius žemei gyvybę, regime mėlynąjį gaublį, tokį skirtingą lyginant su kitomis mums žinomois planetomis, tokį pat vienišą visatoje, kokiu kiekvienas iš mūsų jaučiamės būdami čia žemai.

Anotacija

,,Vandens istorija“ – apie reikalingiausią gyvybei elementą – vandenį.
Norvegija, 2017-ieji. Signei šešiasdešimt septyneri. Visą gyvenimą ji kovojo už ledynų išsaugojimą, tačiau ką gali vienas žmogus prieš galingą industriją, parduodančią jos gimtųjų kalnų ledą pietų šalims? Vis dėlto ji labai atkakli: atšiauri, vieniša moteris leidžiasi į kelionę savo burine jachta. Ji nori pasiekti Prancūzijos krantus. Jachtoje – nepaprastas krovinys, turintis išgelbėti pasaulį.
Prancūzija, 2041-ieji. Europa dūsta nuo karščio, išsekę žmonės palieka išdžiūvusius miestus. Naujieji pabėgėliai reikalauja nebe teisių ir laisvių, ieško ne politinio prieglobsčio, o vienintelio dalyko – vandens. Jie bėga į šiaurę. Kaip ir Davidas su dukrele Lou – palikę degančius namus juodu suranda pabėgėlių stovyklą. Ten laukia Davido žmonos ir Lou mamos Anos su kūdikiu. Laukimas alkanas ir kankinantis; žmonės pasiruošę perkąsti vieni kitiems gerkles dėl maisto kąsnio ir ypač dėl vandens. Tačiau Davidas su Lou nepraranda vilties sulaukti Anos. Lietaus. Ir tada išdžiūvusiame sode randa… laivą. Signės laivą.
Majai Lunde vanduo – gyvybės pagrindas ir romano veikėjus jungianti gija. „Vandens istorija“ – du susipynę pasakojimai apie katastrofą, kuri gali tapti netolima ateitimi. Tai romanas distopija, romanas perspėjimas. Knyga apie meilę ir viltį išsigelbėti. 

Rohinton Mistry ,,Trapi pusiausvyra''

Keturių po vienu stogu atsidūrusių labai skirtingų veikėjų gyvenimo istorijos piešia kontrastingą ir skaudų Indijos paveikslą. Du siuvėjai pabėgę iš gimtojo kaimelio bando kabintis į gyvenimą, senyva našlė,  norinti kiek įmanoma ilgiau išlikti nepriklausoma nuo brolio, ir jaunas pasiturintis studentas siekiantis išsilavinimo apsigyvenę viename bute savo gyvenimus susieka amžiams. 

Indija - šalis suskirstyta į kastas ir jei gimei ne aukštakasčiu, bet neliečiamuoju maža tikimybė, kad gyvenimas bus geras. 

Knygos herojai įvairiakasčiai, bet kiekviena diena jiems kova už gyvenimą. O gyvenimas čia išties spalvingas, ir autorius jį parodo tokį, kokį mato vargingiausieji sluoksniai - tamsių spalvų. Skurdas, ligos, nešvara, elgiataujantys suluošinti žmonės už kuriuos aukštesnieji nusprendžia kiek vaikų turėti, ką dirbti ir kaip gyventi. Vieni bando prasimanyti pinigų dirbdami, net rinkdami plaukus ir valydami išvietes, kitų pragyvenimo šaltinis - išmaldos prašymas.

Knygos herojai apsigyvenę kartu tokie skirtinki ir kartu tokie panašūs. Visų jų noras ir vienintelė viltis  - tikėjimas, kad gyvenimas kažkada taps geresnis. Bet metams bėgant viltis vis labiau tolsta, svajonės bliūkšta ir suluošintuose gyvenimuose lieka tik vienintelė šviesa - draugystės kibirkštis. 

Knyga labai patiko, šokiravo ir sukrėtė. Čia šalies likimas persipynęs su kiekvienu žmogumi ir kiekvienas pasakoja istoriją apie savo Indiją. Tikėjausi, kad pabaiga bent kiek nuskaidrins šią tamsią ir slogią istoriją, bet deja... kartais laimingų pabaigų paprasčiausiai nėra.

Anotacija

Mumbajus, 1975 m. Čia netikėtai susitinka keturi žmonės, kurių susipynę likimai traukte įtraukia į romano sūkurį. Žmonės, kurių socialinė padėtis neleistų jiems susitikti „normaliame gyvenime“. Tačiau valstybė ką tik paskelbė nepaprastąją padėtį, ir keturi skirtingų kastų, charakterio ir gyvenimiškos patirties žmonės – du siuvėjai iš mažo kaimelio, bėgantys nuo skurdo ir negailestingos tikrovės, atkakli pusamžė našlė ir studentas nuo Himalajų – atsiduria ankštame bute, priversti sugyventi ir išgyventi drauge. Jie drauge patirs ir šilto, ir šalto, kol likimas vėl juos aršiai išblaškys. Šiame monumentaliame romane ne tik visa Indijos kilnybė ir heroizmas, bet ir visas jos žiaurumas ir nelygybė.

Robert Seethaler ,,Tabakininkas''

Knyga labai gražiu ir maloniu liesti viršeliu nukelia į tarpukario Vieną. Čia jaunasis Francas atvyksta ieškoti laimės ir padėti darbuotis senyvo amžiaus tabakininkui. Netrukus vaikiną užgriūva lavina vidinių ir išorinių išgyvenimų - nelaiminga meilė kabareto šokėjai bei stiprėjantis nacių priešiškumas žydams.
Jaunuoliui susivokti savo jausmuose padeda profesorius Froidas, bet kaip pasielgti kai aplinkui engiami niekuo nekalti žmonės jis turi nuspręsti pats. 
Robert Seethaler - tas autorius, kuris su mažai teksto pasako daug. Šiame trumpame pasakojime mes kartu su pagrindiniu herojumi kartu išgyvename to meto baisią politinę situaciją, bei vidinius sunkius išgyvenimus ir abejones kol apsisprendžiame visgi kuo mes norime būti. Ar bandome kovoti su išoriniais faktoriais ar plaukiame pasroviui, stengdamiesi negirdėti sąžinės balso. 
Knyga skaitėsi lengvai ir greitai, kiek nervino tas jaunatviškas naivumas dėl meilės. Bet visa kita - visai nieko. Nebuvo man ši knyga labai super, bet tikrai nesigailiu, kad skaičiau. 

Na, vis dėl to dauguma kelių atrodo man tarsi pažįstami. bet iš tiesų žinoti kelius ir nėra mūsų lemtis. Mūsų lemtis kaip tik yra nežinoti. Mes ateiname į šį pasaulį ne rasti atsakymų, bet užduoti klausimų. Sakytum, klaidžiojame nuolatinėje tamsybėje, ir tik jeigu labai pasiseka, kartais išvystame plykstelint švieselę. Ir tik turėdamas daug drąsos arba atkaklumo, arba kvailumo, o geriausia visko kartu, gali ir pats šen ten palinti savo ženklą.
Anotacija
Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

Anna Day ,,Fandom''

Jaučiu silpnybę gerom distopinėm istorijom, o ši buvo kaip tik tokia. 
Knygos pirmasis sakinys - ,,Lygiai po savaitės aš siūbuiosiu kartuvėse'' jau suintrigavo, o toliau viskas ėjo tik geryn.
Būrelis paauglių pamišę dėl knygos ,,Pakaruoklio šokis''. Tai labai populiari knyga - pagal šią knygą kuriamos paralelinės istorijos, rašomi rašiniai, statomi vaidinimai ir t.t 
Knygos gerbėjai - trys merginos ir vienos iš jų brolis nuėję susitikti su ekranizacijoje vaidinusiais aktoriais patys atsiduria istorijoje, kurioje jiems numatyti tam tikri vaidmenys. Tik istorija jau nebe vaidinimas, o tikra. Veiksmas vyksta ateities Londone, kur miestą valdo tobuli, gražūs ir sveiki dirbtinai sukurti Genijai, o paprasti žmonės gyvena skurde tarsi atmatos ir vadinami Parazitais. Atvykėlių į istoriją vienintelis tikslas užbaigti istoriją, kuri aprašoma knygoje, nes tik pasibaigus istorijai jie galės grįžti į realų pasaulį. 
Knyga skaitosi greitai, daug veiksmo, nėra nuobodžių ir nereikalingų scenų. Daug nuotykių, susižavėjimų, bėgimo. Pabaiga kiek nuspėjama, bet visviena superinė.

Man labai patinka tokios istorijos, kur atsiduriame knygose tik jų daug neesu skaičiusi, na gal ,,Rašalo pasaulį'' .

Anotacija

Galiausiai išaušo didžioji diena. Violeta pasiruošusi susitikti su aktoriais, vaidinusiais jos mėgstamiausios knygos ekranizacijoje.

Violeta mintinai žino kiekvieną knygos Pakaruoklio šokis dialogą ir gali pakartoti visus veikėjų pokštus. Jau seniai ji svajoja įsikūnyti į pagrindinės veikėjos Rouzės vaidmenį. Ir šiandien kvapą gniaužiančiame Comic Con renginyje, persirengusi Rouzės kostiumu, ji traukia susitikti su pagrindiniais filmo aktoriais. Mergina netveria savo kailyje, sulaukusi pagyrų iš gražuolio Vilou, geriausio visų laikų herojaus ir mylimiausio aktoriaus. Ji mėgaujasi komplimentais ir išskirtiniu dėmesiu, tačiau nutinka kai kas netikėto...

Žemė pradeda drebėti. Kyla sąmyšis. Violeta su savo draugais atsiduria nors ir gerai pažįstamame, bet žiauriame ir pavojingame Pakaruoklio šokio pasaulyje. Pagrindinė herojė Rouzė nužudyta, originalios istorijos tėkmė sujaukta. Violetos svajonė tampa tikrove – jai tenka užimti Rouzės vietą. Ji privalo išgyventi savo vaidmenį iki galo ir tikėtis, kad viskas eisis taip, kaip buvo parašyta...

Bet ar tikrai net mėgstamiausia istorija verta mirties?

Yasmina Khadra ,,Ką nakčiai skolinga diena''

Knygoje Junis pasakoja viso savo gyvenimo istoriją. Pasakojimas susideda iš smukmeniško ir išsamaus vaikystės meto aprašymo, tėvų ir artimųjų detalių paveikslų, bei vidinių išgyvenimų, poelgių, klaidų, meilės ir nusivylimų. Visa tai vyksta su veikėjo gyvenimu kartu kintančios jo šalies - Alžyro fone. Šalies istorinių įvykių fonas glaudžiai siejasi su veikėjo išgyvenimais ir neretai tampa lemiamu veiksniu tam tikruose poelgiuose ir sprendimuose.
Knyga man pasirodė kiek nuobodoka ir ištempta. Buvo galima kai kuriuos epizodus aprašyti ne taip smulkmeniškai.  Ši knyga nuo kitų Khadros knygų skyrėsi, kad joje visgi pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimui ir mažiau politikai. Šalies politinis gyvenimas juntamas ir stipriai, bet tai tarsi fonas, bet ne pagrindinis paveikslas. Ir veikėjas čia išgyvena vidinę dramą susijusią labiau su meile nei amžina kova su politine ar religine santvarka. Tai mažiausiai patikusi Khadros knyga. Khadra knygos pasakotojais pasirenka taikius, ramius, jautrios sielos vyrus, kuriems likimas negaili išbandymų. Po to jie savęs gaili, analizuoja, tyliai kenčia ir nelaimingi gyvena. Mane erzina tokie minkštakiaušiški personažai, jurie bijo už save pastovėti ir pakovoti už savo laimę ar meilę. Bet turbūt per juos autorius bando nieko nesmerkti ir išlikti neutralus. 


Viskas taip paprasta. Juk negalima pakeisti to kas nulemta... Niekas nenulemta, nes jei būtų nulemta, kaip tada būtų galima teisti. Kam tada būtų reikalinga moralė. Tada nereikėtų raudonuoti iš gėdos prieš dorumą.  Savaime suprantama yra dalykų, kurie pranoksta mūsų galias, bet daugeliu atvejų mes patys atsakome už savo nesekmes. Mes patys padarome klaidų, ir niekas negali pasigirti, kad yra  vertesnis už savo kaimyną. Tai, ką vadiname lemtimi, tėra mūsų užsispyrėliškas nenoras prisiimti atsakomybę už silpnabūdiškumo pasėkmes.

Bėda užgriūva iš anksto nepranešusi. Trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus ir pranyksta, belieka pačiam tvarkytis su pasekmėmis. Jei nori verkti - išsiverk, jei nori vilties - melskis, bet meldžiu, neieškok kaltų, jei kančia atrodo beprasmė.

Anotacija

Romane pasakojama Alžyro istorija nuo 1930 m. iki mūsų dienų. Tai įvykių ir permainų kupinas Alžyro laikotarpis: Antrasis pasaulinis karas Europoje, sukrėtęs ir Šiaurės Afriką, arabų tautinis judėjimas, kova už nepriklausomybę, dekolonizacija... Į šį įvykių sūkurį, į didžiosios istorijos verpetus autorius įmeta mažą berniuką Junį. Žemes praradęs Junio tėvas su šeima atvyksta į Oraną ieškoti darbo. Tačiau prasigyventi nepavyksta. Tėvas atiduoda sūnų auginti pasiturimai gyvenančiai bevaikei brolio šeimai, kuri gali suteikti berniukui kitokį gyvenimą. Šioje arabo musulmono ir prancūzės krikščionės šeimoje Junis tampa Žonu, įgyja išsilavinimą, įsilieja į „pieds-noirs“ (taip vadinti prancūzai, gyvenę Alžyre) bendruomenę. Tačiau ramią gyvenimo tėkmę suardo šalyje įsiplieskęs konfliktas, aidu atsikartojantis Junio-Žono širdyje. Junis mėgina įveikti vidinius prieštaravimus ir surasti savo tapatumą.

Douglas Adams ,,Restoranas visatos pabaigoj''

Mėgstu visokią fantastiką, bet šis kūrinys man nepatiko. Veikėjai ir pats veiksmas man buvo nuobodūs. Pirmos dalies skaičiusi neesu, bet antroji teigiamo įspūdžio nepaliko. Komentarai apie knygą yra geri, gal aš nepakankamai į ją įsigilinau ir supratau. 

Keliaudami laiku herojai, kurie visi vienodi su neįsimenamais vardais ieško kur pavalgyti. Jie kelionėje patiria keletą atsitikimų ir kalba. Labai daug kalba. Dialogai nuobodūs, neįdomūs su viena kita jumoro ir ironijos natele.
tai tiek... Geras dalykas, kad knyga trumpa, todėl neiššvaisčiau daug laiko...
Anotacija 
Arturas ir Triša – tiek ir liko iš Žemės gyventojų – drauge su autostopininku Fordu Prefektu, buvusiu galaktikos prezidentu Zafodu Biblbroksu ir paranojišku robotu Marvinu skrieja per visatą ieškodami vietos užkąsti. Prie jų artėja baisieji vogonai. Kaip tik tada Arturui į galvą šauna išmokyti kosminį laivą ruošti gardesnę arbatą... Išskirti laiko ir erdvės toliuose, patyrę stulbinančių nuotykių, herojai vėl susitinka „Militakyje", kur maistas – tiesiogine šių žodžių prasme – kalba pats už save, o staliuką reikia rezervuoti prieš milijonus metų. Tik iki visatos pabaigos, kuri jau čia pat, dar būtina išsiaiškinti, kas tą visatą valdo.

Yasmina Khadra „Bagdado sirenos“

Knyga nekelia į mažą Irako provincijos kaimelį, kuriame gimė ir gyveno knygos pasakotojas. 

Labai lyriška, pilna palyginimų, vaizdinga kalba autorius jauno vyro lūpomis pasakoja apie karo neramumų draskomus žmonių likimus ir išdarkytą mylimo miesto veidą. Ką jaučia ir patiria žmogus gimęs ir augęs tame krašte kai paniekinama garbė ir sutrypiama viskas kas jam brangu.

Herojaus potyriai ir išgyvenimai leidžia suprasti, ant kokių nepajudinamų pamatinių vertybių stovi šių kraštų beduinų gyvenimas, o kažkam pasikesinus į jas kelias tik vienas - gėda nusiplauna tik krauju.

Knygoje labai išryškinamas vakarietiško ir jų pasaulio kontrastas. Pasakotojas tarsi kalba apie svetimšalius viso islamiškojo pasaulio vardu. Jog vakariečiai, tai blogis, kurie net savo motinas atiduoda į senelių namus. Dėl lašo naftos griauna ištisus miestus, žudo nekaltus žmones beit vaikus. Autorius nepalaiko nei vienos pusės ir išlieka nešališkas. Jis paliečia ne tik konfliktą su Amerika, bet išsamiai gvildena vidinius neramumus. Šalyje klesti korupcija, žudynės, teroro aktai ir visas kitas blogis. Vienos teisios pusės čia nėra.

Khadra knygos man patinka, ši knyga už anksčiau skaitytą silpnesnė. Labai erzino pagrindinio herojaus nerįžtingumas ir silpnumas. Bet turbūt tik taip autorius galėjo jautriai papasakoti šią istoriją, kur nužmogėjimas grumiasi su žmogumi nesibaigiančioje kovoje.

Anotacija

Romano „Bagdado sirenos“ veiksmas vyksta Irake. Amerikiečių armija įsiveržia į šalį, draskomą vidinių konfliktų. Lėtai ir neskubriai, toli nuo karo baisumų, slenka nuošalaus dykumos kaimelio Kafr Karamo gyvenimas. Tačiau karas paliečia ir jį sukeldamas sumaištį ir skausmą. Patirtas pažeminimas, nuplėšta garbė, papročių išniekinimas skatina Kafr Karamo jaunuolius stoti į kovą, bet darosi neaišku, kas yra pasipriešinimo kova, o kas – teroristiniai išpuoliai.
Rašytojas su jam būdingu nešališkumu, pasitelkdamas veikėjų likimus, vaizduoja sudėtingą ir dramatišką Irako padėtį.

Margaret Atwood ,,Penelopiada: Mitas apie Penelopę ir Odisėją''

Knygos pasakotoja - garsiojo Antikos herojaus Odisėjo žmona Penelopė. Ji jau daugelį amžių yra mirusi ir savo pasakojimą pradeda būdama pragare, vadinamame Hade. Penelopė nekantrauja mums - šių laikų gyventojams - papasakoti kaip visi to meto įvykiai atrodė žvelgiant pro jos akis.
Penelopės pasakojimas ne ilgas, labai moteriškas ir šiuolaikiškas. Ji nedaugžodžiaudama papasakoja savo gyvenimo pagrindinius fragmentus, nesileisdama į smulkias detales.
Skaitant susidaro nuomonė, kad tai vienos šiuolaikinės moters gyvenimo pasakojimas, kurio pagrindas laukianti vyro žmona ir ant jos pečių laikomi visi namų kampai. Taip pat tai gudri moteris, kuri žino kaip naudotis vyrais, ko nereikia negirdėti, nesakyti ir nematyti. O kūrinyje įterpti tarnaičių chorai, tarsi sąžinės balsas, kuris žino kaip reikia elgtis iš tikrųjų.
Istorija trumpa, greitai perskaityta ir visai patikusi.

Vanduo nesipriešina. Vanduo teka. Kai į jį panardini ranką, jauti tik glamonę. vanduo nėra tvirta siena, jis tavęs nesustabdys. bet vanduo visada teka ten, kur nori, ir niekas negali jam pasipriešinti. vanduo kantrus. lašas po lašo ir akmenį pratašo. Atsimink tai, mano vaike. Atsimink, tu esi tarsi vanduo. jeigu negali įveikti kliūties, apeik ją. vanduo apeina.

Anotacija

Margaret Atwood versijoje šis senas mitas suskamba naujai. Rašytoja skaitytojams pateikia Penelopės gyvenimo istoriją, kurią pasakoja pati Penelopė. M. Atwood istorija kupina prieštaravimų ir paslapčių, persmelkta ironijos bei aistros ir visiškai netikėtoje šviesoje atskleidžia įprastus antikinės mitologijos vaizdinius bei motyvus. Autorė rašė: „Man nuolat vaidenasi pakartosios tarnaitės, kaip ir pačiai Penelopei „Penelopiadoje“. Aš nutariau, kad šią istoriją turėtų papasakoti Penelopė ir dvylika jos tarnaičių. Tarnaitės sudaro pritariantį ir dainuojantį chorą, kuris sutelkia dėmesį į du klausimus, turinčius savaime kilti įdėmiai perskaičius „Odisėją“: dėl ko buvo pakartos tarnaitės ir kas iš tikrųjų atsitiko Penelopei?