2019-02-13

Maja Lunde ,,Vandens istorija“

Du persipynę skirtingi gyvenimai, kuriuos skiria 24 metai, du pasakotojai ir abu pasakojimus suliejantis į vieną - vanduo. Apie jį ir yra ši istorija.
 Signės istorija rutuliojasi šiais laikais. Ji visą gyvenimą dievino vandenį įvairiuose pavidaluose ir tapo aršia kovotoja už ledynų išsaugijimą. Didžiulė meilė vandeniui buvo daug brangesnė už asmeninę savo pačios laimę.
Ir dabar ji jau brandaus amžiaus moteris, leidžiasi viena su burine valtimi ir brangiausiu savo turtu - ledu į atvirą jūrą. Keliaujant Signės prisiminimuose prabėga visas jos  gyvenimas. 
 Davidas gyvena artimoje ateityje - 2041 m. Jis žino kas yra vanduo ir kokia jo kaina. Europą siaubia gaisrai ir jie su dukrele, praradę dalį šeimos, priversti glaustis su kitais likimo broliais stovyklose, kur vanduo didžiausias deficitas ir visi laukia lietaus. 
Knyga distopinė tik tiek, kad Davido istorija vyksta ateities laikotarpiu. o visa kita labiau šiandienos aktualijos. Autorė bando atkreipti dėmesį ir parodyti, kas bus jei nesiliausime elgtis taip neatsakingai. Na gal bus ne po 24 metų, bet po kokio šimto ar daugiau...
Šiap man patinka knygos apie ateitį, bet ši skaitėsi gana nuobodžiai ir didelio įspūdžio nepadarė. Davido ir Signės gyvenimo istorijos mesuintrigavo, tokių istorijų begalės.

Tesu kryžiukas žemėlapyje, taškelis vandens paviršiuje, nereikalingas, beveik nematomas, toks kaip ir visi mes, nes, žvelgiant iš toli, iš viršaus, pradingsta kiekvienas iš mūsų. Mes iš kosmoso stebime vandenį, jūras, debesis, lietaus lašus, suteikiančius žemei gyvybę, regime mėlynąjį gaublį, tokį skirtingą lyginant su kitomis mums žinomois planetomis, tokį pat vienišą visatoje, kokiu kiekvienas iš mūsų jaučiamės būdami čia žemai.
Anotacija
,,Vandens istorija“ – apie reikalingiausią gyvybei elementą – vandenį.
Norvegija, 2017-ieji. Signei šešiasdešimt septyneri. Visą gyvenimą ji kovojo už ledynų išsaugojimą, tačiau ką gali vienas žmogus prieš galingą industriją, parduodančią jos gimtųjų kalnų ledą pietų šalims? Vis dėlto ji labai atkakli: atšiauri, vieniša moteris leidžiasi į kelionę savo burine jachta. Ji nori pasiekti Prancūzijos krantus. Jachtoje – nepaprastas krovinys, turintis išgelbėti pasaulį.
Prancūzija, 2041-ieji. Europa dūsta nuo karščio, išsekę žmonės palieka išdžiūvusius miestus. Naujieji pabėgėliai reikalauja nebe teisių ir laisvių, ieško ne politinio prieglobsčio, o vienintelio dalyko – vandens. Jie bėga į šiaurę. Kaip ir Davidas su dukrele Lou – palikę degančius namus juodu suranda pabėgėlių stovyklą. Ten laukia Davido žmonos ir Lou mamos Anos su kūdikiu. Laukimas alkanas ir kankinantis; žmonės pasiruošę perkąsti vieni kitiems gerkles dėl maisto kąsnio ir ypač dėl vandens. Tačiau Davidas su Lou nepraranda vilties sulaukti Anos. Lietaus. Ir tada išdžiūvusiame sode randa… laivą. Signės laivą.
Majai Lunde vanduo – gyvybės pagrindas ir romano veikėjus jungianti gija. „Vandens istorija“ – du susipynę pasakojimai apie katastrofą, kuri gali tapti netolima ateitimi. Tai romanas distopija, romanas perspėjimas. Knyga apie meilę ir viltį išsigelbėti. 



Komentarų nėra :