Musso knygos man tarsi ledai. Jos nereikalauja ,,ilgo virškinimo'', bet vos paimtos į rankas labai greitai pradeda tirpti ir dovanoja keletui valandų tą fantastišką gaivą. Įsuka į greitai besikeičiančio siužeto verpetą ir neša kartu su knygos veikėjais. Stabteliu tik perversdama puslapį ir trumpam susimąstydama; Ar čia viskas tikra? Juk to negali būti? Kaip šį kartą būsi ,,išdurta'' to šelmio autoriaus?
Kas skaito ne pirmą autoriaus knygą, turbūt visi žino, kad nereikia tikėti kas rašoma iki pat pabaigos, nes visada viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Pirmosios knygos, mane labai sužavėjo, nustebino ir suteikė puikų ir lengvą laiką, kai aplinkui viskas išnyksta lieki tik tu, knyga ir noras kuo greičiau sužinoti kas bus toliau. Bet kuo toliau tuo tas svaigus efektas silpnėja, gal autorius pamažu pradeda išsisemti, o gal jau aš skaitydama aštuntą knygą pagaliau jį perpratau, ir atsidūriau tokioje situacijoje kai prieš akis iliuzionistas, kuris ne pirmą kartą tave bando apmauti tuo pačiu fokusu.
Nu tai va apie knygą - ,,Dabarties akimirka''.
Arturui 25 - ojo gimtadienio proga tėvas su tam tikromis sąlygomis padovanoja dar senelio įsigytą ,,Dvidešimt keturių vėjų'' seną švyturį. Pirmoji sąlyga - švyturio niekada neparduoti, o antroji - niekada neatverti švyturyje esančių užmūrytų durų.
Vos gavus dovaną Arturo galvoje pradeda suktis tik viena mintis - o kas gi slepiasi už paslaptingų durų? Ir ilgai netrukęs jis praveria seniai nedarinėtas duris, kurios kaip kokioje pasakoje ,,Alisa stebuklų šalyje'' Arturą nubloškia į kitą vietą ir kitą laiką - jis atsiduria nepažįstamos simpatiškos merginos duše, o data rodo metais vėlesnį laiką.
Pradėjus kasdien vykti tokioms ,,kelionėms'' Arturas nusprendžia surasti senelį ir išsiaiškinti kas čia vyksta ir kaip šią ,,laiko mašiną'' galima sustabdyti, o vis sutinkama mergina vis labiau pradeda patikti vaikinui.
Knyga įtraukianti, greitai slystanti, sudominanti ir pabaigoje kaip ir visos Musso knygos nenuspėjama ir apgaulinga. Bet skaitant man pritrūko pačio siužeto, išsamesnio personažų bendravimo. O užsifiksavo tik tas nesibaigiantis bėgimas ir ieškojimas. Pabaiga, aišku, viską sustatė į vietas. Ją irgi galima suprasti labai dviprasmiškai. Galėjo viskas baigtis laimingiau, bet... praeities įvykių nebepakeisi...
Mano vertinimas 3/3 vien dėl to, kad čia Musso, ir kaip mėgiamam autoriui su avansu...
Anotacija
Lizai ir Arturui lemta matytis tik kartą per metus.
Jis savo gyvenimą praleidžia jos ieškodamas...
...Ji savąjį – jo laukdama. Kai Lizai prausiantis duše netikėtai šalia išdygsta pirmąkart gyvenime matomas vyras, ji iš visų jėgų jam tvoja ir pabėga. Antrąkart jie susitinka bare. Šįkart – neatsitiktinai, nes Arturas jos ieškojo po visą Niujorką. Tačiau ji nė nenutuokia, kad tai tas pats vyras. Tarp jų akimirksniu užsimezga nepaprastas ryšys.
...Ji savąjį – jo laukdama. Kai Lizai prausiantis duše netikėtai šalia išdygsta pirmąkart gyvenime matomas vyras, ji iš visų jėgų jam tvoja ir pabėga. Antrąkart jie susitinka bare. Šįkart – neatsitiktinai, nes Arturas jos ieškojo po visą Niujorką. Tačiau ji nė nenutuokia, kad tai tas pats vyras. Tarp jų akimirksniu užsimezga nepaprastas ryšys.
Nuo šiol Liza rizikuos viskuo, kad galėtų būti su Arturu. Net jeigu jis prašys padaryti keisčiausių dalykų... Nes Arturas ne toks kaip visi vyrai. Jis Lizai atskleidžia siaubingą paslaptį, kuri jų meilę paverčia sunkiausiu gyvenimo išbandymu:
„Tai, kas su manimi darosi, yra neįsivaizduojama, bet vis dėlto tikra...“
Labiau nei bet kada anksčiau nenuspėjamas Niujorkas tampa Lizos ir Arturo jausmų labirintu. Jiedu sujungia savo likimus, kad pabėgtų nuo negailestingiausio jų meilės priešo – laiko.
„Dabarties akimirka“ – svaiginantis, romantiškas, įtemptas psichologinis trileris su kvapą gniaužiančia pabaiga.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą