Dar viena liūdna istorija apie musulmonę moterį.
Istorijos, kuriose pagrindinė herojė moteris, gyvenanti musulmoniškame pasaulyje, niekada nebūna linksmos.
Tas tolimas kraštas, kur moteris vertinama menkiau negu naminis gyvulys, o viską diktuoja vyrai ir tas vyriškas islamo tikėjimas, bei primityvūs ir žiaurūs papročiai, mums europiečiams toks neįtikimas.
Knyga biografinė, kurios pagrindinė herojė ištvėrusi tikrą pragarą, savame tolimame islamo tikėjimo krašte, po daugelio metų pasakoja savo istoriją.
Knygos tikslas - papasakoti pasauliui, kaip šiais laikais gyvena žmonės ir kokia sunkiai suvokiamai žiauri ten gyvenančių moterų ir mergaičių dalia.
Knygoje labai charakteringi keli personažai. nieko nestebina, kad pagrindiniai veikėjai - tai despotas tėvas, nuolankios nuolat mušamos dukros. Bet labai savitas šeimos motinos paveikslas. Ji pati būdama moteris, dar žiauresnė už tėvą. Tik jos žmogiškumo neturėjimas pasireiškia visiškai kitaip. Ar ji jau visas žmogaus savybes praradusi iš tokio beviltiško gyvenimo, ar ji - žiauri iš prigimties.
Autorė pasakodama knygoje savo istoriją negvildena to meto nereikšmingų įvykių, kažkokių dialogų, labai nedetalizuoja ir daugumos epizodiškai paminimų veikėjų. Istorija susistovėjusi, daugelį metų draskiusi širdį ir pagaliau suguldyta į nedidelės apimties knygą, kuri perskaitoma vienu prisėdimu.
O istorijos esmė moteris, jos vieta ir pareigos musulmoniškame pasaulyje. O svarbiausia kas būna mergaitei ar moteriai, kuri išdrįsta nusižengti archajiškiems papročiams. Kokia tada jos artimiausių žmonių ir viso kaimelio pozicija.
Knyga įtraukianti. Vertinimas 4/5
AnotacijaSeptyniolikmetė Suada pirmą kartą įsimyli, ir jos meilė sulaukia atsako. Tačiau kaime, kuriame ji gyvena – kaip ir daugelyje kitų Palestinos kaimų, – įsimylėti iki vestuvių tolygu pasirašyti mirties nuosprendį. Todėl Suados šeima nusprendžia „garbę praradusią“ merginą nužudyti.
Kitą dieną po nuosprendžio vidiniame namų kiemelyje besitvarkančią merginą giminaitis apipila benzinu ir padega. Tačiau turėjusi mirti „dėl garbės“ Suada ir jos kūdikis per stebuklą išgyvena, ir, sulaukę vienos prancūzės pagalbos, pabėga nuo savo šeimos į Europą. Tačiau ir čia mergina negali jaustis saugi – gimtosios šalies papročiai jos giminaičius įpareigoja nužudyti ją bet kokia kaina...
Savo ruožtu žiauraus nuosprendžio vykdytojas vietos gyventojų akyse yra didvyris, nes jo nežmoniškas nusikaltimas yra „nusikaltimas dėl garbės“. Nuosprendžio vykdytojas niekuo nerizikavo, nes dėl jo veikos niekas niekada nesikreips į teisėsaugą.
Per metus pasaulyje įvykdoma gausybė panašių nusikaltimų, visuomenė kasmet sužino apie 5000 tokių įvykių, bet niekas negali pasakyti, kiek jų lieka nutylėta...
Per stebuklą likusi gyva Suada išdrįso papasakoti savo istoriją. Tai didvyriškas poelgis, nes pasauliui papasakodama apie savo tragediją moteris rizikuoja būti surasta giminių. Tačiau Suada įsitikinusi – ji privalo kalbėti. Tai vienintelis būdas atkreipti pasaulio dėmesį į barbariškus papročius, kasmet beprasmiškai pražudančius tūkstančius moterų, ir pradėti su jais kovą.
