Kaip jaučiasi du žmonės paskutinę jų gyvenimo dieną? Ar bet ką darydami galvoja, kad tai paskutinis kartas? Paskutiniai darbai sode, paskutinė pieno stiklinė, paskutinis dantų valymas. O gal tokios mintys tą dieną jau praeitis? Gal per visas praėjusias savaites ir mėnesius širdyje jau atsisveikinta su visais tais dalykais, iš kurių susideda gyvenimas, gerosios ir blogosios jo pusės, žmogus draudžia sau galvoti apie pabaigą, gyvena kaip gyvenęs, kol išmuša suplanuotos mirties valanda?
Knygoje persipynę dvi pasakojimo ir laiko linijos. Vienoje - smulkiai aprašoma paskutinė garbaus amžiaus sutuoktinių nusprendusių vakarop baigti savo gyvenimą diena. Ji lyg niekuo nesiskirianti iš milijono kitų dienų, tik šią dieną reikia visus darbus atlikti itin kruopščiai. Nors tik spalio 13, tačiau reikia ir kalėdinis pyragas iškepti ir artimiesiems dovanas supakuoti, nes rytoj jau bus viskas kitaip - jų jau nebebus.
Antrojoje linijoje knygos pasakotoja - sutuoktinių anūkė, knygos autorė. Ji jau po senelių mirties bando sužinoti, kas galėjo paskatinti juos pasiryžti tokiam žingsniui. Kadangi šeimoje ši tema - tabu, ji kalbina senelių jaunystės draugus ir pažystamus. nemažai išryškėja sutuoktinių jaunystės gyvenimo fragmentų - pažintis, to meto politinė atmosfera tiesiogiai palietusi juos, emigracija, ir naujas gyvenimas Danijoje.
Šioje knygoje aprašoma istorija yra reali. Autorė po senelių mirties, aplinkinių pasakojimus ir savo turimą informaciją sudėjo į šią knygą.
Knyga nelabai mano stiliaus, kiek nuobodoka.
Vertinimas 2/3
Anotacija
Du žmonės, kartu sulaukę senatvės, nutaria drauge išeiti iš gyvenimo. Jis nepagydomai serga, ji nenori likti be jo. Vieną 1991-ųjų rudens sekmadienį jiedu įvykdo savo planą. Šuniuką atiduoda kaimynei, sutvarko namus, paruošia žiemai rožes. Jau pasirengę. Vera ir Ištvanas miršta susikibę rankomis.Tai logiška pabaiga meilės, kuri buvo užstojusi visą likusį pasaulį, net jų pačių vaikus. Johanna Adorja'n labai subtiliai atkūrė savo senelių savižudybės dieną. Jie buvo paprasta, bet labai elegantiška pora. Visą gyvenimą kreipėsi vienas į kitą „jūs“, rūkė cigaretę po cigaretės ir neįtikėtinai gražiai atrodė. Apie savo praeitį nenorėjo kalbėti, nenorėjo net jos prisiminti. Jie – Vengrijos žydai, išgyvenę holokaustą, tapę komunistais, o per 1956-ųjų Budapešto sukilimą apleidę šalį. Danijoje pradėjo naują gyvenimą, kaip atrodė, niekada nesižvalgydami atgal.
Autorė, nepaisydama šeimos taisyklės „Apie tai mes nekalbam“, paniro į nutylėtus savo senelių gyvenimo įvykius XX amžiaus Europos istorijos negandų fone.
Knygoje persipynę dvi pasakojimo ir laiko linijos. Vienoje - smulkiai aprašoma paskutinė garbaus amžiaus sutuoktinių nusprendusių vakarop baigti savo gyvenimą diena. Ji lyg niekuo nesiskirianti iš milijono kitų dienų, tik šią dieną reikia visus darbus atlikti itin kruopščiai. Nors tik spalio 13, tačiau reikia ir kalėdinis pyragas iškepti ir artimiesiems dovanas supakuoti, nes rytoj jau bus viskas kitaip - jų jau nebebus.
Antrojoje linijoje knygos pasakotoja - sutuoktinių anūkė, knygos autorė. Ji jau po senelių mirties bando sužinoti, kas galėjo paskatinti juos pasiryžti tokiam žingsniui. Kadangi šeimoje ši tema - tabu, ji kalbina senelių jaunystės draugus ir pažystamus. nemažai išryškėja sutuoktinių jaunystės gyvenimo fragmentų - pažintis, to meto politinė atmosfera tiesiogiai palietusi juos, emigracija, ir naujas gyvenimas Danijoje.
Šioje knygoje aprašoma istorija yra reali. Autorė po senelių mirties, aplinkinių pasakojimus ir savo turimą informaciją sudėjo į šią knygą.
Knyga nelabai mano stiliaus, kiek nuobodoka.
Vertinimas 2/3
Anotacija
Du žmonės, kartu sulaukę senatvės, nutaria drauge išeiti iš gyvenimo. Jis nepagydomai serga, ji nenori likti be jo. Vieną 1991-ųjų rudens sekmadienį jiedu įvykdo savo planą. Šuniuką atiduoda kaimynei, sutvarko namus, paruošia žiemai rožes. Jau pasirengę. Vera ir Ištvanas miršta susikibę rankomis.Tai logiška pabaiga meilės, kuri buvo užstojusi visą likusį pasaulį, net jų pačių vaikus. Johanna Adorja'n labai subtiliai atkūrė savo senelių savižudybės dieną. Jie buvo paprasta, bet labai elegantiška pora. Visą gyvenimą kreipėsi vienas į kitą „jūs“, rūkė cigaretę po cigaretės ir neįtikėtinai gražiai atrodė. Apie savo praeitį nenorėjo kalbėti, nenorėjo net jos prisiminti. Jie – Vengrijos žydai, išgyvenę holokaustą, tapę komunistais, o per 1956-ųjų Budapešto sukilimą apleidę šalį. Danijoje pradėjo naują gyvenimą, kaip atrodė, niekada nesižvalgydami atgal.
Autorė, nepaisydama šeimos taisyklės „Apie tai mes nekalbam“, paniro į nutylėtus savo senelių gyvenimo įvykius XX amžiaus Europos istorijos negandų fone.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą