Alvydas Šlepikas - Mano vardas - Marytė

Anotacija

Romanas nušviečia vieną iš baltųjų istorijos dėmių – „vilko vaikų“ situaciją. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės siuntė vaikus anapus Nemuno, kur buvo duonos, ir vokietukai ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių tragišką likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje. Romano autorius rėmėsi tikrais faktais, „vilko vaikų“ ir jų artimųjų pasakojimais.

„Karus kažkas pradeda, kažkas tampa nugalėtojais, tačiau našlės ir vaikai pralaimi visada. Antrasis pasaulinis karas pasibaigė, jie – tarp pralaimėjusių, nes žuvusieji buvo jų tėvai, o našlės – jų motinos. Pasaulis plytėjo piktas ir pavargęs. O jie – tik vaikai. Tačiau – vilko vaikai. Ši knyga – apie meilę ir užuojautą. Ir apie atmintį.“ – Alvydas Šlepikas

Knygoje aprašomas pokario laikotarpis, tačiau karas - tai tik fonas. Dėmesio centre Eva - moteris vokietė, kurios vyras dar negrįžęs iš karo ir net neaišku ar  yra gyvas ir jos vaikai, kurių gyvenimai, turbūt, susiklosto labai skirtingai. Eva su likimo drauge kas diena rizikuoja savo gyvybe eidamos rinkti kareivių maisto atliekų, kad bent kiek nuramintų alkanus vaikus. Vyresnieji vaikai bando taip pat prasimanyti duonos ne tik sau, bet ir šeimai, todėl nugalėję baimę traukia į Lietuvą, kur pas ūkininkus dirba ,,už duoną'' ir vėl grįžta pas laukiančias mamas ir mažesniuosius broliukus. Lietuvos žmonės knygoje vaizdojami labai nuoširdūs. Jie suteikią paklydėliams kąsnį ir pastogę. Viena šeima dėl ,, vilko vaiko'', net paaukoja ramų gyvenimą ir ,,išvežama''.

Labai nuoširdžiai aprašoma Martos ir Evos  draugystė. Marta padėjo Evai ištekėjusiai integruotis į naująjį gyvenimą, ji ją guodė, linksmino, mokė. Abi  dabar drauge rizikuoja gyvybėmis, dėl duonos kąsnio ir bando priešintis kareivių įsiveržimams, bei dalinasi paskutiniu duonos kąsniu. Martai pasimirus Eva net nedvejodama paima savo globon jos vaikus, o draugę bando palaidoti kaip pridera - kapuose ir su maldomis...

Nors gyvenimo sąlygos žiaurios, tačiau žmonių paveikslai piešiami beveik visi teigiami, nepaisant kokios tautybės yra žmogus... jis vokietis ar rusas, kareivis ar net ,,stribas''.

Nepaisant liūdnumo - tai šviesi knyga, apie žmones, kurie tragiškame pokario fone nepraranda to kas svarbiausia- Žmoniškumo ir tikėjimo kitais žmonėmis. Labai jausminga knyga, kuri atskleidžia to meto baisybėse žmonių vidinius pasaulius ir jų išgyvenimus, bei kovą už gyvybę.

Šiek tiek gaila, kad taip ir neaišku, kaip pasisuko tolimesni veikėjų likimai, ar jie liko visi gyvi, ar vėl visi susitiko... Kaip toliau rutuliojosi Marytės gyvenimas...

Patikusios citatos: Badas ir šaltis įveikia žmones, jie palūžta, jie tampa tarytum tušti metaliniai mechanizmai, kurie nieko nelaukia, nieko nebijo ir niekuo nesistebi.  Laikas tiksi lėtai ir vienodai, judesiai pasidaro mechaniniai, kaip ir mintys.

Tamsa yra tik tamsa, ji ne motina, ji geriausiu atveju - priebėga ir užuovėja, sauganti nuo girtųkareivių, leidžianti užmerkti akis ir panirti į sapną, kuriame tikriausiai galima sutikti ir motiną, ir visus, kurių pasiilgai, kurių galbūt niekada nebesutiksi.

Nubausk mane, tėve, už tai, kad nežinojau, už tai, kad nesaugojau, kiekvieną akimirką nesidžiaugiau tuo gyvenimu, jo smulkmenomis, kurios ir yra laimė, nubausk mane kokia nori bausme, tik leisk man atbusti iš sapno, tik leisk prisikelti iš šitos šlapios ir negyvos žiemos, nuprausk man akis gyvybės vandeniu, kad praregėčiau, kad viskas nušvistų būta kasdienybe, kad išsisklaidytų mirties demonų užleistas sapnas...
 Verinimas 4 (5-super; 4-gera; 3-visai nieko; 2-nieko gero ; 1-nepatiko)