Knygoje Junis pasakoja viso savo gyvenimo istoriją. Pasakojimas susideda iš smukmeniško ir išsamaus vaikystės meto aprašymo, tėvų ir artimųjų detalių paveikslų, bei vidinių išgyvenimų, poelgių, klaidų, meilės ir nusivylimų. Visa tai vyksta su veikėjo gyvenimu kartu kintančios jo šalies - Alžyro fone. Šalies istorinių įvykių fonas glaudžiai siejasi su veikėjo išgyvenimais ir neretai tampa lemiamu veiksniu tam tikruose poelgiuose ir sprendimuose.
Knyga man pasirodė kiek nuobodoka ir ištempta. Buvo galima kai kuriuos epizodus aprašyti ne taip smulkmeniškai. Ši knyga nuo kitų Khadros knygų skyrėsi, kad joje visgi pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimui ir mažiau politikai. Šalies politinis gyvenimas juntamas ir stipriai, bet tai tarsi fonas, bet ne pagrindinis paveikslas. Ir veikėjas čia išgyvena vidinę dramą susijusią labiau su meile nei amžina kova su politine ar religine santvarka. Tai mažiausiai patikusi Khadros knyga. Khadra knygos pasakotojais pasirenka taikius, ramius, jautrios sielos vyrus, kuriems likimas negaili išbandymų. Po to jie savęs gaili, analizuoja, tyliai kenčia ir nelaimingi gyvena. Mane erzina tokie minkštakiaušiški personažai, jurie bijo už save pastovėti ir pakovoti už savo laimę ar meilę. Bet turbūt per juos autorius bando nieko nesmerkti ir išlikti neutralus.
Viskas taip paprasta. Juk negalima pakeisti to kas nulemta... Niekas nenulemta, nes jei būtų nulemta, kaip tada būtų galima teisti. Kam tada būtų reikalinga moralė. Tada nereikėtų raudonuoti iš gėdos prieš dorumą. Savaime suprantama yra dalykų, kurie pranoksta mūsų galias, bet daugeliu atvejų mes patys atsakome už savo nesekmes. Mes patys padarome klaidų, ir niekas negali pasigirti, kad yra vertesnis už savo kaimyną. Tai, ką vadiname lemtimi, tėra mūsų užsispyrėliškas nenoras prisiimti atsakomybę už silpnabūdiškumo pasėkmes.
Knyga man pasirodė kiek nuobodoka ir ištempta. Buvo galima kai kuriuos epizodus aprašyti ne taip smulkmeniškai. Ši knyga nuo kitų Khadros knygų skyrėsi, kad joje visgi pagrindinis dėmesys skiriamas žmogaus gyvenimui ir mažiau politikai. Šalies politinis gyvenimas juntamas ir stipriai, bet tai tarsi fonas, bet ne pagrindinis paveikslas. Ir veikėjas čia išgyvena vidinę dramą susijusią labiau su meile nei amžina kova su politine ar religine santvarka. Tai mažiausiai patikusi Khadros knyga. Khadra knygos pasakotojais pasirenka taikius, ramius, jautrios sielos vyrus, kuriems likimas negaili išbandymų. Po to jie savęs gaili, analizuoja, tyliai kenčia ir nelaimingi gyvena. Mane erzina tokie minkštakiaušiški personažai, jurie bijo už save pastovėti ir pakovoti už savo laimę ar meilę. Bet turbūt per juos autorius bando nieko nesmerkti ir išlikti neutralus.
Viskas taip paprasta. Juk negalima pakeisti to kas nulemta... Niekas nenulemta, nes jei būtų nulemta, kaip tada būtų galima teisti. Kam tada būtų reikalinga moralė. Tada nereikėtų raudonuoti iš gėdos prieš dorumą. Savaime suprantama yra dalykų, kurie pranoksta mūsų galias, bet daugeliu atvejų mes patys atsakome už savo nesekmes. Mes patys padarome klaidų, ir niekas negali pasigirti, kad yra vertesnis už savo kaimyną. Tai, ką vadiname lemtimi, tėra mūsų užsispyrėliškas nenoras prisiimti atsakomybę už silpnabūdiškumo pasėkmes.
Bėda užgriūva iš anksto nepranešusi. Trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus ir pranyksta, belieka pačiam tvarkytis su pasekmėmis. Jei nori verkti - išsiverk, jei nori vilties - melskis, bet meldžiu, neieškok kaltų, jei kančia atrodo beprasmė.
Anotacija
Romane pasakojama Alžyro istorija nuo 1930 m. iki mūsų dienų. Tai įvykių ir permainų kupinas Alžyro laikotarpis: Antrasis pasaulinis karas Europoje, sukrėtęs ir Šiaurės Afriką, arabų tautinis judėjimas, kova už nepriklausomybę, dekolonizacija... Į šį įvykių sūkurį, į didžiosios istorijos verpetus autorius įmeta mažą berniuką Junį. Žemes praradęs Junio tėvas su šeima atvyksta į Oraną ieškoti darbo. Tačiau prasigyventi nepavyksta. Tėvas atiduoda sūnų auginti pasiturimai gyvenančiai bevaikei brolio šeimai, kuri gali suteikti berniukui kitokį gyvenimą. Šioje arabo musulmono ir prancūzės krikščionės šeimoje Junis tampa Žonu, įgyja išsilavinimą, įsilieja į „pieds-noirs“ (taip vadinti prancūzai, gyvenę Alžyre) bendruomenę. Tačiau ramią gyvenimo tėkmę suardo šalyje įsiplieskęs konfliktas, aidu atsikartojantis Junio-Žono širdyje. Junis mėgina įveikti vidinius prieštaravimus ir surasti savo tapatumą.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą