Pirma pažintis su kaimynų literatūra.
Labai seniai norėjau perskaityti kokią nors latvių rašytojų knygą. Ir bibliotekoje radau tik Laimos Muktupâvelos porą knygų - ,,Pievagrybių testamentas'' ir ,,Kilpa''. pradėjau nuo ,,Testamento''.
Knygos pagrindinė herojė Iva. Ji jau nebe jauna, vieniša, bet darbingo amžiaus moteris, atvykusi į Airiją užsidirbti. Čia ji su kitais latviais renka pievagrybius. Iva pirmuoju asmeniu pasakoja mažus džiaugsmus ir vargus, kurie lydi ją šiuo laikotarpiu.
Sunkus darbas, griežtas ūkininkas, sudėtingi santykiai su kambario draugais ir vienintelis tikslas kuo daugiau užsidirbti pinigų.
Knyga didelio įspūdžio man nepaliko. Niekada ne esu uždarbiavus užsienyje, bet iš draugų, kurių dauguma yra emigrantai prisiklausau daug geresnių ir įdomesnių istorijų. O čia, be jokių gilesnių išgyvenimų aprašomas monotoniškas darbas ir naminė rutina. Nei kažkokių super didelių džiaugsmų, nei sukrėtimų čia nėra. na nebent, kad kažkas neplanuotai pastoja. Jokios detalesnės informacijos nepateikiama, net apie Ivą, kas ir kodėl ją privertė vykti rinkti grybų. Knygos kiekvienas skyrelis praturtintas vis naujo patiekalo receptu su pievagrybiais. Keletą receptų perskaičiusi, kitų net neskaitydavau. Tais receptais autorė tarsi pratempė knygos apimtį, bet turinys nuo to tikrai nepagerėjo. Mano akimis žiūrint tai lengvas, banalus ir net neįdomus skaitalas. Labai nustebau, kad autorė už šį romaną išrinkta ,,Metų žmogumi''. Negi latviai neturi rimtų rašytojų, arba rimtesnių kūrinių?
Mano vertinimas 1/5
AnotacijaRomano tema ypač aktuali šiomis dienomis – tėvynėje ,,nereikalingų” žmonių klajonės po pasaulį ieškant laimės ir pinigų, žmonių tarpusavio santykiai ekstremaliomis aplinkybėmis. Autorė, kaip ir romano herojai, rinkusi pievagrybius Airijoje, labai vaizdingai, optimistiškai su viltimi pasakoja apie lietuvių, rusų, čekų ir kitų golgotą svetimame krašte.
L. Muktupâvela už šį romaną išrinkta 2002-ųjų Metų kultūros žmogumi.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą