Inga Liutkevičienė "15 metų su Galina Dauguvietyte: kas liko nutylėta?"

Ketvirtoji ir paskutinė knyga apie šią neeilinę moterį, kurios humoras, sarkazmas ir gyvenimo būdas mane taip žavėjo.

Knyga  "15 metų su Galina Dauguvietyte: kas liko nutylėta?" parašyta ir išleista jau po Galinos mirties. 

Ankstesnių knygų pasakojimuose Galinos ir visų Dauguviečių gyvenimas toks kokį prisimenė ar norėjo pateikti visuomenei pati Galina. Su pagražinimais ir nutylėjimais, o šioje knygoje Galinos gyvenimas toks, kokį matė moteris 15 metų buvusi šalia Galinos. Autorė knygoje pasakoja ne tik savo patyrimus būnant šalia šios neeilinės asmenybės, bet pateikta nemažai ir dokumentinės medžiagos surinktos iš įvairių archyvų, tuo metu bendravusių su Dauguviečiais žmonių pasakojimų, vyriausios Boriso Dauguviečio dukters prisiminimų... 

Šioje knygoje vėl labai daug medžiagos pateikta apie Borisą Dauguvietį, nes jis buvo Galinos meilė, idealas ir Dievas... Tik čia jau idealizuoja tėvą ne Galina, bet tie, kuriems teko jį pažinti ir su juo pabendrauti...

Autorės Ingos patirtys irgi nėra lengvos būnant šalia tokio egocentriško žmogaus. 

Ankstesnėse knygose mane kiek nervino, kad pasakojimai ir istorijos kartojasi, ir aš maniau, kad autorė Inga Liutkienė bando kuo ilgiau maudytis Galinos šlovės spinduliuose ir ,,pilsto iš tuščio į kiaurą'', kad tik sukaltų daugiau knygų.  Bet čia atsiskleidžia kokia dėmesio mėgėja buvo Galina.  Jei būtų buvusi Galinos valia, jai turbūt tas pačias istorijas pasakoti nepabostų net  dešimtyje knygų...

Knyga tarsi epilogas visoms ankstesnėms knygos... su autorės nuomone ir tikrais faktais... Dabar jau tikrai viskas... apie Galiną...

Vertinimas 4/5

Anotacija

Žurnalistė Inga Liutkevičienė pagal Galinos Dauguvietytės pasakojimus parašė tris didžiulio populiarumo sulaukusias knygas: „Perpetuum mobile" (2002), „Post scriptum" (2006) ir „Dialogai su savimi" (2010).
Per 15 darbo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš arti, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, Inga Liutkevičienė pelnytai vadinama Galinos Dauguvietytės biografe.
Šioje knygoje "15 metų su Galina Dauguvietyte: kas liko nutylėta?" biografė atskleidžia kitą režisierės charakterio pusę, užpildo Dauguviečių giminės istorijos spragas, atsako į klausimus:
Kokia buvo režisierės kasdienybė, įpročiai?
Kiek iš tikrųjų seserų turėjo Galina?
Kodėl ji nutylėjo svarbius Dauguviečių giminės istorijos faktus?
Ko Galinos Dauguvietytės norėjo paklausti, bet nepaklausė Vytautas Kernagis?
Kodėl Galiną Dauguvietytę gyvenime traukė komediantės vaidmuo?
Kokia buvo paskutinė Galinos svajonė ir ar ji išsipildė?

Dovis Pa — Dangus strazdui

Visiškai niekinė šlamštknygė apie nelaimingai įsimylėjusį pyderiuką. Vienintelis geras dalykas šioje knygoje - jos apimtis. Ji nepareikalavo daug mano laiko. 

Prieš gėjus ir kitokias mažumas neesu prieš, labiau gal už. Visai nesvarbu, kad šioje knygoje pasakotojas bestuburis gėjus, lygiai taip pat banalu būtų, jei apie nalaimingą meilę verkšlentų ir kokia višta moteriškė. 

Knygos pasakotojas jaunas vaikinukas atvykęs mokintis į didmiestį ir iškarto nukabintas kito turtingo gėjaus. Jis apsigyvena naujos meilės namuose ir pradeda rūpintis šeimos buitimi, tvarko verda ir nerimauja. 

Labai jau jautriai ir lyriškai pasakotojas išgyvena vienatvę, abejones dėl neištikimybės, savo homoseksualumą. 

Knyga gal nepatiko dėl to, kad pagrindinis personažas toks ašarojantis ir besisnargliojantis vaikas. Suprantu, kad gėjus, na bent kiek vyriškumo visviena galėjo būti.... 

O daugiau kaip ir nieko gero, apie kitus asmenis informacijos mažai, tik vieno nelaimingo įsimylėjėlio kančios ir abejonės dėl meilės...

Mano vertinimas 2/5

Anotacija

Lietuviškas gėjų meilės romanas. Nelaiminga meilė, neištikimybė, dvasinės kančios ir netikėtai optimistinė pabaiga. Regis, niekuo neypatinga, tačiau nuoširdžiai ir sklandžiai papasakota jausmų ir santykių istorija – neprastas jauno literato debiutas.

„Valdas Ivanauskas. Žaidimas gyvenimu“

Tuo metu kai Valdas Ivanauskas išgyveno savo šlovės ir aukso amžių aš dar buvau labai maža. Pavardė lyg ir buvo girdėta kažkur per sporto žinias, bet tik tiek. Tačiau likimas lėmė man kažkada gyventi valdo Ivanausko tėvo kaiminystėje ir kartais su juo pabendrauti. Apie Valdą niekada nekalbėjom, žinojau, tik, kad jis kažkada buvęs garsus futbolininkas... 

Istorija prasideda, kai Valdas pirmuosius žingsnius žengia futbolo stadione, o baigiasi jau brandžiame amžiuje, užimant trenerio postą.

Valdas Ivanauskas įdomi neeilinė asmenybė. Knygoje visas dėmesys skiriamas jo sportinei karjerai. Išsamiai aprašomi jo laimėjimai ir pralaimėjimai, emocinė būsena. jaunystės šėlionės ir nesibaigiantys vakarėliai. Taip pat atskleidžiama koks vingiuotas kelias buvo to laikmečio profesionalių sportininkų. Kaip sunkiai jie turėjo skintis kelią į pripažinimą ir karjeros galimybes gyvendami SSSRS. 

Asmeninio gyvenimo detalių knygoje beveik nėra, tik užsimenama apie kaip kuriuos reikšmingus įvykius.

Svarbiausia žinia, kurią autorius siunčia skaitytojams ta, kad gyvenimas labai greitai prabėga... Ir neverta jo švaistyti nesvarbiems dalykams.

Valdo gyvenimo istorija spalvinga, įdomi, neeilinė ir verta knygos. Bet ar rašytojas, kuris užrašė Valdo pasakojimus vertas rašyti šią knygą - labai abejoju. Daug šokinėjančių minčių, kai kas užgriebta kai kas prašokta...  Apie legendas turi rašyti patys geriausi...

Tad dėl pačio pasakojimo pateikimo vertinimas 3/5.

Anotacija

Vieno geriausio Lietuvos futbolininko Valdo Ivanausko biografinė knyga „Valdas Ivanauskas. Žaidimas gyvenimu“ atskleidžia talentingiausio šalies futbolininko gyvenimo laimėjus bei nuopolius.
Iš vargingo Kauno miesto rajono kilęs sportininkas net nelankė sporto mokyklos, tačiau sugebėjo įsitvirtinti buvusios SSRS valstybės futbolo olimpe, o vėliau tapti geriausiu Lietuvos futbolininku. Charizmatiškas žaidėjas garsėjo ne tik puikiu žaidimu, bet ir pašėlusiu gyvenimo būdu.
Tai pamokanti gyvenimo istorija apie Lietuvos sportininką, kuriam viena geriausių planetoje Vokietijos futbolo lyga galėjo būti tik tarpinė stotelė į pasaulinę šlovę.

Širšė ,,Spiečius''

Knyga netikėtai į mano skaityklę pateko iš interneto platybių. Pasirodė labai įdomus autoriaus slapyvardžio derėjimas su knygos pavadinimu.

Ši knyga su šišėmis ir bitėmis neturi nieko bendro. Tai pasakojimas apie žmones, jų išgyvenimus, kai esi ne toks kaip visi. 

Knygos veiksmas vyksta ateities pasaulyje, Čia žmonės, norintys išlikti ir pratęsti savo giminę gyvena bendruomenėse vadinamose -  spiečiais.

Kažkada praeityje (turbūt mūsų laikais) žmonės nualino ne tik planetą, kurioje gyvena, bet ir save. Už tai motina gamta atėmė iš jų vaisingumą. 

Išlikusieji savo bendruomenėje atrenka pagal kraujo kodus tik geriausius individus pratęsti giminei.

Anuka netokia, todėl savo likimo ieško bastydamasi po pasaulį, kur suranda ją priglausti nusiteikusį spiečių, kuriame atsiskleidžia kiek naudos ji gali duoti bendruomenei, net turėdama tiek trūkumų.

Man visada patinka distopiniai skaitiniai. Tik dažniausiai ateities pasaulis vaizduojamas niūrus ir nieko gero nežadantis. O jo gyventojai žinodami savo protėvių klaidas, dėl kurių nutiko tai, kur dabar jie gyvena - visiškai nepasimoko. Ir ateities laikais tarpsta visos žmogiškosios ydos - pavydas, savanaudiškumas, išdavystės, puikybė ir godumas...

Nėra ryto be nakties, atodrėkio be įšalo, taip nėra pradžios be pabaigos. Motina gamtažino, jog pavasarį pražysta tik tas medis, kuris rudenį apmirė. Motina gamta žino, kad vieno miręs kūnas - kito gyvybė ir dauginimasis. Motina gamta žino, kad tik karta iš kartos mirdami ir vėl atgimdami jos vaikai gali tapti geresni. tie kas nori grįžti tobulesni, turi išeiti.

Anotacija

,,Spiečius“ – tai lietuviškas fantastinis romanas pasirašytas slapyvardžiu Širšė. Kūrinio personažas – Anuka – „gamtos vaikas“ – moteris, už savo fizinius trūkumus išmestas iš žmonių bendruomenės.

Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni, stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi?

Aš – taip.

Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji, kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą. Ne todėl, kad turėjo daugiau drąsos eiti į priekį. Greičiausiai todėl, kad per daug bijojo sugrįžti ten, kur jau buvo.

Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems, kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.