Knyga visiškai ne mano stiliaus. Šiaip istorinės knygos nėra mano mėgstamiausios, o ši nepatiko visiškai, bet perskaičiau.
Knygos pagrindinė persona - gražuolė feodo dukra - Esklarmonda. Ji labai graži ir be galo tėvo mylima penkiolikmetė. Nerūpi Esklarmondai nei leisti laiką su bendraamžiais, nei šalia besisukiojantis bebaimis karys. Jos - svajonė tapti dievo sužadėtine. Tėvui nusprendus ją ištekinti už valsčiaus pačio šauniausio vaikino ir išaušus vestuvių rytui, jaunoji nusipjauna ausį ir prašosi geriau jau amžiams būti užmūrytai pastatytoje akmeninėje celėje- negu tekėti.
Penkiolikmetė taip nusprendė - taip ir atsitiko.
Tačiau už akmeninių sienų taip pat gyvenimas tęsiasi. Prie jos celės plūsta minios - laiko ją šventąja, kuri geba atbaidyti mirtį ir ligas. Tamsūs čia vaizduojami viduramžių laikai ir žmonės kvaili... O mergina nekvaila, ji ir iš niekur atsiradusiam kūdikiui pateisinimą randa... ir kitiems reiškiniams.
Jokio įdomumo, jokios intrigos, net jokios geros citatos :) buvo smalsu tik kaip baigsis, bet tik tiek...
Mano vertinimas 1/3
Anotacija
Carole Martinez (Karolė Martinez, g. 1966 m. ) – ispanų kilmės prancūzų rašytoja, buvusi aktorė ir fotografė, šiuo metu dėstanti prancūzų kalbą mokykloje. Lietuviškai jau išleista jos knyga “Pasiūta širdis” (2013 m., “Tyto alba”). “Kuždesių dvaras” – romanas apie Esklarmondą, Kuždesių dvaro valdytojo dukterį. Tai įtraukianti ir nepaleidžianti knyga, kur realybė pinasi su mistika, kur mirusieji prabyla, o gyvieji gyvena keistame ankstyvųjų viduramžių pasaulyje. Kur istorija atgyja ir tampa vizija.
1187 Viešpaties metai. Otpjero dvaras Prancūzijoje, visų vadinamas Kuždesių dvaru. Ten viską lemia žodžiai, sklindantys iš mažytės celės prie koplytėlės sienos, kuriuos šnabžda gražuolė Esklarmonda, atsisakiusi tekėti ir, būdama penkiolikos, sava valia užmūryta celėje, nes nesutiko būti niekieno kito, tik Kristaus, sutuoktinė. Tačiau mergelė net neįtarė, kad pasišventusi Dievui ir vienatvei, toli gražu neišvengs nei gyvenimiškų aistrų, nei būtinybės priimti sprendimus, nei… motinystės džiaugsmų ir kančių. Kuždėdama iš savo celės ji lemia dvaro gyventojų likimus; ji laimina aplinkinius, ji savo tėvą išsiunčia kariauti į Šventąją Žemę, ji atstumia jai siūlomą vyrų meilę. Ji tampa vietos šventąja, ginančia Kuždesių dvarą nuo negandų ir net mirties. Bet aistros aplink celę nenustoja virusios…
Carole Martinez Esklarmondos lūpomis mums kužda apie viduramžius – laiką, kai kūnas beveik nieko nereiškė, kai stebuklai buvo realūs, o už tikėjimą buvo kovojama ir mirštama. Apie meilę Dievui ir žmogui, apie žiaurumą ir džiugesį, apie mistinius regėjimus. Tai įkvėptas pasakojimas, kurį perskaitai vienu atsikvėpimu.
1187 Viešpaties metai. Otpjero dvaras Prancūzijoje, visų vadinamas Kuždesių dvaru. Ten viską lemia žodžiai, sklindantys iš mažytės celės prie koplytėlės sienos, kuriuos šnabžda gražuolė Esklarmonda, atsisakiusi tekėti ir, būdama penkiolikos, sava valia užmūryta celėje, nes nesutiko būti niekieno kito, tik Kristaus, sutuoktinė. Tačiau mergelė net neįtarė, kad pasišventusi Dievui ir vienatvei, toli gražu neišvengs nei gyvenimiškų aistrų, nei būtinybės priimti sprendimus, nei… motinystės džiaugsmų ir kančių. Kuždėdama iš savo celės ji lemia dvaro gyventojų likimus; ji laimina aplinkinius, ji savo tėvą išsiunčia kariauti į Šventąją Žemę, ji atstumia jai siūlomą vyrų meilę. Ji tampa vietos šventąja, ginančia Kuždesių dvarą nuo negandų ir net mirties. Bet aistros aplink celę nenustoja virusios…
Carole Martinez Esklarmondos lūpomis mums kužda apie viduramžius – laiką, kai kūnas beveik nieko nereiškė, kai stebuklai buvo realūs, o už tikėjimą buvo kovojama ir mirštama. Apie meilę Dievui ir žmogui, apie žiaurumą ir džiugesį, apie mistinius regėjimus. Tai įkvėptas pasakojimas, kurį perskaitai vienu atsikvėpimu.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą