Knyga netikėtai į mano skaityklę pateko iš interneto platybių. Pasirodė labai įdomus autoriaus slapyvardžio derėjimas su knygos pavadinimu.
Ši knyga su šišėmis ir bitėmis neturi nieko bendro. Tai pasakojimas apie žmones, jų išgyvenimus, kai esi ne toks kaip visi.
Knygos veiksmas vyksta ateities pasaulyje, Čia žmonės, norintys išlikti ir pratęsti savo giminę gyvena bendruomenėse vadinamose - spiečiais.
Kažkada praeityje (turbūt mūsų laikais) žmonės nualino ne tik planetą, kurioje gyvena, bet ir save. Už tai motina gamta atėmė iš jų vaisingumą.
Išlikusieji savo bendruomenėje atrenka pagal kraujo kodus tik geriausius individus pratęsti giminei.
Anuka netokia, todėl savo likimo ieško bastydamasi po pasaulį, kur suranda ją priglausti nusiteikusį spiečių, kuriame atsiskleidžia kiek naudos ji gali duoti bendruomenei, net turėdama tiek trūkumų.
Man visada patinka distopiniai skaitiniai. Tik dažniausiai ateities pasaulis vaizduojamas niūrus ir nieko gero nežadantis. O jo gyventojai žinodami savo protėvių klaidas, dėl kurių nutiko tai, kur dabar jie gyvena - visiškai nepasimoko. Ir ateities laikais tarpsta visos žmogiškosios ydos - pavydas, savanaudiškumas, išdavystės, puikybė ir godumas...
Nėra ryto be nakties, atodrėkio be įšalo, taip nėra pradžios be pabaigos. Motina gamtažino, jog pavasarį pražysta tik tas medis, kuris rudenį apmirė. Motina gamta žino, kad vieno miręs kūnas - kito gyvybė ir dauginimasis. Motina gamta žino, kad tik karta iš kartos mirdami ir vėl atgimdami jos vaikai gali tapti geresni. tie kas nori grįžti tobulesni, turi išeiti.
Anotacija
,,Spiečius“ – tai lietuviškas fantastinis romanas pasirašytas slapyvardžiu Širšė. Kūrinio personažas – Anuka – „gamtos vaikas“ – moteris, už savo fizinius trūkumus išmestas iš žmonių bendruomenės.
Ar kada jauteisi negražus? Ar kada manei, kad kiti yra šaunesni, gabesni, stipresni? Kad esi niekam nereikalingas ir niekada niekur nepritapsi?
Aš – taip.
Galbūt dėl to pagrindinė istorijos veikėja Anuka yra būtent tokia. Atstumtoji, kuri neturėjo išgyventi, kuriai nebuvo lemta nuveikti nieko reikšmingo ir nieko svarbaus, tačiau ji atkakliai nesutiko pasiduoti. Kol vieną dieną, blaškydamasi po jai svetimą pasaulį, ieškodama pažadėtųjų saviškių, ėmė suvokti, kad kitas gali tapti artimu tiek, kiek jam leidi. Ir po truputį prisileisdama žmones ji įsisuko į tikrą išlikimo kovą, kurioje atrado savo vietą. Ne todėl, kad turėjo daugiau drąsos eiti į priekį. Greičiausiai todėl, kad per daug bijojo sugrįžti ten, kur jau buvo.
Anuka – ne didvyrė, ji tiesiog moteris, kuriai teko sunkesnis kelias nei tiems, kurie buvo gražūs, tikėjo priesakais, pasikliovė senųjų mokymais ir kuriuos labiausiai gąsdino tai, jog gali tekti išmėginti kažką naujo.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą