Ne esu tikra ar gerai, kad pirmai pažinčiai su Charles Bukowski pasirinkau paskutinį jo romaną ,,Skaitalas''. Tie kas skaitė Bukowski ir kam jis patinka rekomendavo pradėti nuo ,,Paštas'', tačiau tik ši knyga buvo bibliotekoje. Tip, kad ,,Paštas'' lieka ateičiai, nes šio skandalingo autoriaus kūryba iš pirmo žvilgsnio patiko. Kadangi jau buvau kažkiek pasidomėjusi šio autoriaus biografija ir kūryba, tai ,,Skaitalas'' manęs nešokiravo.
Knyga labai lengvai, greitai ir smagiai skaitėsi. Tai labai savotiškas ,,Skaitalas'' ne vien dėl teksto su daug keiksmažodžių, o ir dėl to, kad čia nėra nei vieno teigiamo personažo. O ir negatyvieji čia labai jau spalvingi - nuo ponios mirtis iki ateivės iš kosmoso... Pagrindinis personažas 55 metų beveik visada girtas seklys, kurio užsakovai jį samdo ieškoti ne tik žmonų meilužių, bet ir raudonojo žvirblio. Šalia darbo Nikas Bileinas apsvaigęs labai įdomiai filosofuoja ir apie gyvenimą, bei viską kas aplink. Bet aplinka piešiama dar labiau viską patamsinant ir paryškinant, tarsi parodijuojant. Tai juokingai graudus ir pilnas kandaus humoro prisodrintas gyvenimiško purvo ,,Skaitalas'', kuris man patiko ir tikrai norėsiu susipažinti su kitais šio autoriaus kūriniaias.
Vertinimas 4/5
Anotacija
Paskutinis garsiojo girtuoklio Charleso Bukowskio romanas „Skaitalas“ (Pulp, 1994) – postmodernus ironijos, mistikos ir juodojo humoro kokteilis, dedikuotas prastai literatūrai ir parašytas kaip bulvarinių skaitalų parodija, kupina neištikimų žmonų, idiotų vyrų, seksualių ateivių iš kosmoso, viskam abejingų numirėlių balzamuotojų ir neurotiškų paštininkų.
Siužetas verčia pasikasyti galvą net labiausiai išprususius literatūros snobus: nevykėlis detektyvas Nikas Bileinas blaškosi po Los Andželo gatves, barus ir hipodromus, ieškodamas mistinio Raudonojo Žvirblio, o Ponia Mirtis užsako surasti garsųjį prancūzų rašytoją Seliną, mat šis, nors mirė prieš keliasdešimt metų, pas ją taip ir nepasirodė...
„Romanas „Skaitalas“ – tai švirkštas su dviem adatomis, variantas be pralaimėjimų. Skaitydama galiu tik pasirinkti, ar gailėsiuos, kad esu, ar gėdysiuos, kad nesu. Bet kokiu atveju į galvą duos priminimas, kad šiame pasaulyje norisi apginti kanarėles, o žmones šaudyti nuo stogų ir bažnyčių bokštų.“
Geriausi gyvenimo periodai būna tada, kai ničnieko neveiki, o tik svarstai apie jį, lėtai apgalvoji. Na, tarkim, nusprendei, kad gyvenimas beprasmis, tada jis tampa ne visai beprasmiu, nes tu supranti jo beprasmiškumą, ir tavo beprasmiškumo supratimas suteikia jam prasmės. Suprantate apie ką aš? Optimistinis pesimizmas.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą