Henrikas Dakratas Išlikt žmogumi''

Anotacija
Ši knyga – tai bandymas išsipasakoti, išlieti širdį apie beveik tragišką kalinių ir mano likimą. Tai bandymas išreikšti liepsningą ir nuoširdžią dviejų jaunų žmonių meilę, jų gyvenimo siekius ir begalines kliūtis, kurias, eidami per gyvenimą, jie privalo nugalėti. Privalo nugalėti vardan savo bei vaikų gerovės!

Šis pasakojimas apie korumpuotus valdžios vyrus, kurie, prisidengdami įstatymais, sužlugdydami nekaltų žmonių likimus, manipuliuodami jų likimais, daro didžiausius neišaiškinamus nusikaltimus. Ir apie tai, kad net Prezidentas, valdantis šalį, pasipiktina, kai knygos herojų teismas išleidžia į laisvę. Prezidentas nepasipiktino varganų žmonių streikais, nepasipiktino, kai žmonėms neišmokami atlyginimai, kai neįgalieji ir silpnaregiai nepriklausomoje Lietuvoje prašo duonos kąsnio ar žudosi, bet pasipiktina, kai nekaltai pusšeštų metų kalintį žmogų išleidžia į laisvę.

Kodėl taip vyksta? Kodėl žmogui, mūsų herojui, statomos barikados, kai iki pilnos laimės trūksta tik žingsnelio?

Skaičiau knygos elektroninę versiją ir jau pirmame sakinyje užkliuvo ir iki pat pabaigos akis badė gramatinės klaidos. Labai gaila, kad knygos redaguotojas  į savo darbą žiūrėjo labai atmestinai... Daug kur žodžiai sujungti o beveik visoje knygoje vietoj trumpinimo t.t. ( taip toliau) parašyta 1.1.
 Bet tai tikrai nesumenkino knygos turinio... Knyga labai lengvai skaitėsi ir įtraukusi nuo pirmų puslapių nepaleido iki pabaigos...

Tikrai neteisinsiu ir neteisiu knygos pagrindinio veikėjo, kuris knygoje pasakoja savo gyvenimo istoriją ir neieškosiu ,,google'' ir kitoje spaudoje su juo susijusių faktų, ką jis padaręs, už ką sėdi ir kiek yra kaltas... Ši knyga tikrai ne prisipažinimas ar byla,o joje pateikiama tai ką jis norėjo papasakoti ir ką nutylėjo...
Mano jaunystė prabėgo taip pat ,,saulėtoje Vilijampolėje" kur ir dabar užsukus neretai sutinku Henriko mamą.  Kažkaip niekada nesusimąstydavau, kiek jai gyvenime teko ir tenka iškentėti...
Bet koks moters orumas! Visada graži, pasitempus, o visgi jai  jau ne šešiasdešimt...
Truputį nukrypau nuo knygos... Tai skaudi knyga ir tikrai ne dėl to, kad gaila pagrindinio herojaus... Ne man jį teisti, jis jau nuteistas... Skaudu ir gaila visų kalinių artimųjų, ypač motinų, kuriom bet koks vaikas, yra vaikas... Labai vaizdžiai parašoma kalinių kasdienybė, kur kiekviena diena  - kova už būvį ir savo gyvybę... Taip,  neina jų pateisinti, bet atsiduria ten ir ,, kaimyno vištą pavogęs kaimietis'', kuriam didžiausia bausmė tikrai ne laisvės praradimas, bet gyvenimas tame pasaulyje, kur galioja ,,nepalaužiamos kalinių taisyklės''.
Korumpuoti pareigūnai ir kalėjimo prižiūrėtojai nesidrovėdami laužo įstatymus, dėl sotesnio gyvenimo, kaip sakoma ,,žalias (doleris) ir Afrikoj žalias'', tai kuo jie geresni už ,,zekus''?
Knyga labai įtraukė, nors nieko naujo nesužinojau, bet kažkaip gyvendama nesusimastydavau, kokia trapi linija skiria nuo kitokio gyvenimo, kuris yra labai žiausrus...
Verinimas 4 (5-super; 4-gera; 3-visai nieko; 2-nieko gero ; 1-nepatiko)