Šį Dievišką kūrinį turėjau perskaityti dar mokykloje, bet tada jis man pasirodė neįdomus ir nuobodus.
Kūrinys labai savotiškas ir išskirtinis. ,,Dieviškąją komediją'' pavadinti kūriniu, manau, yra įžeidimas - tai yra šedevras.
Neesu kompetetinga šį kūrinį vertinti išsamiai ir gvildenti autoriaus visas aliuzijas į to meto laikmetį, istorines asmenybes.
Bet negaliu nepaminėti, koks neeilinis rašytojas buvo Aligeris Dantė. Gūdžiais viduramžiais viename kūrinyje sutalpinti tiek istorijos, to laikmečio asmenybių, charakterių, surinkti tokios apimies informacijos ir viską surimuoti knygoje tai jau ne žmogaus, bet Dievo darbas. Juk tai ne šie laikai kai atsiverti internetą ir prie arbatos puodelio gali ieškoti informacijos po viso pasaulio knygas...
Visą skaitymo laiką stebėjausi, iš kur tiek valios, noro, įkvėpimo ir entuziazmo autorius sėmėsi rašydamas šį viso gyvenimo darbą, kuris išliko nemirtingas šimtmečius. Tiek informacijos, faktų, vardų, įvykių autorius išanalizavo.
O kur dar nuostabi vaizduotė, visus faktus supinti ir atskleisti tokios didingos anapusinės karalystės paveikslo fone.
Veikalo pagrindinis pasakotojas pats Dantė, kuris sulaukęs 35-erių metų atsiduria anapusiniame pasaulyje. Šalia jo, tarsi patyręs gidas, atsiranda antikos laikų filosofas ir rašytojas - Vergilijus. Dantės ir Vergilijaus kelionė tęsesi iki pat rojaus vartų. Vergilijus Dantę tarsi mokinuką nedrąsiai praveda pro visus pragaro ratus, ir parodo už kokias nuodėmes ir kaip kenčia nusidėjėliai. Čia jie sutinka ir pažįstamų asmenybių...
Vėliau abu vyrai patenką į salą, kuri yra skaistykla. Čia kenčia ir tikisi rojaus vartų atsidarymo tos sielos, kurios nespėjo pasitaisyti žemiškame pasaulyje.
Ir pagaliau prie rojaus vartų Vergilijus palieka Dantę toliau tęsti kelionę lydimam Beatričės, kuri žemėje buvo autoriaus mylimoji...
Taip vaizdžiai aprašomos visos detalės, skaitant atrodo, jog pats matai tas vietas ir keliauji kartu su knygos herojais.
Tokį eiliuotą kūrinį išversti ir surimuoti, kad jis nesumenktų ir išliktų toks pat didingas, kaip parašytas originalo kalba vertėjui taip pat ne menkas išbandymas, bet Sigitas Geda su šiuo darbu susitvarkė puikiai. Džiugu, kad mūsų šalyje buvo nuostabus vertėjas, eruditas ir iškili asmenybė - Sigitas Geda.
Keistas kūrinys, kurį džiaugiuosi perskaičiusi. tai toks kūrinys, kurį kiekvienas supras kitaip - priklausomai nuo išsilavinimo lygio ir turimų žinių bagažo. aš labiau stebėjausi autoriaus išmone ir fantazija, nei istoriniais faktais ir asmenimis. Manau, po 10-mečio perskaičiusi ,,Dieviškąją komediją'' vėl matyčiau kitaip.
Mano vertinimas 4/5
Anotacija
Trijų dalių poema („Pragaras“, „Skaistykla“, „Rojus“) – alegorija, simbolizuojanti krikščionybės tiesas, vaizduojanti po Pragarą ir Skaistyklą Vergilijaus vedžiojamą Dantę. Vėliau Rojuje Beatričės dėka poetas atsiveria apmąstymams apie Dievą. Dieviškoji komedija dažnai apibūdinama kaip poetinė viduramžių ir ankstyvojo Renesanso enciklopedija. Dieviškosios komedijos leidimas su Gustavo Dorė iliustracijomis pirmą kartą pasirodė XVIII a. septintajame dešimtmetyje. Žymiojo prancūzų iliustratoriaus graviūros padės naujajai Lietuvos skaitytojų kartai geriau pajusti Dantės veikalo didybę.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą