Knyga prasideda liūdna žinia - du negyvi vaikai, o tik po to pradedamas pasakojimas, kurio centre dvi skirtingos pusės. Vienoje - jauna šeima su mažais vaikais. Kur sprendžiama karjeros siekimas ir noras būti gerais tėvais.
Antroje - tobula auklė ir jos sudėtinga praeitis.
Atsiradus šeimoje auklei šeimos gyvenimas ir laimė pasiekia epogėjų. Jie stačia galva puola save realizuoti darbuose, nes žino, kad vaikai bus pamaitinti, pamigdyti, visa namų ruoša bus atlikta nepriekaištingai, o grįžus namo auklė ištars ,, gal jūs kažkur išeikite pabūti dviese, o aš viskuo pasirūpinsiu''.
Skaitant su kiekvienu puslabiu auklė užvaldo vis daugiau namų teritorijos. Ji tarsi voratinklis apraizgo visas namų kertes, mintis, poelgius ir net ateities planus. Tai tarsi lėlininkė nematomais siūlais valdo viską aplinkui. O skaitytoją vis labiau apima jausmas tarsi ,,ramybė prieš audrą''. Ir ne vien dėl užuomenos pradžioje knygos. Intuityviai jauti, kad nepaisant idilės, ore tarsi tvyro kažkokia neapčiuopiama grėsmė ar siaubas ir kažkas įvyks nepataisomo. Autorė tarsi praveria slaptą užsklandą ir pateikia gyvenimo epizodų iš auklės praeities. Jų per mažai norint susidaryti tvirtą paveikslą. Bet psichikos sutrikimams ir emocinei priklausomybei įžvelgti pakanka.
Nors knyga laimėjusi premiją ir kritikų vertinama labai teigiamai, man pritrūko pabaigos.
Norėjosi, kad ir pabaigą autorė būtų bent kiek paplėtojusi labiau. Visa knyga tarsi kilimas į kalną, kur auga įtampa, jaudulys ir nuojauta dėl kažko kas netrukus įvyks, o po to viskas baigta.
Antroje - tobula auklė ir jos sudėtinga praeitis.
Atsiradus šeimoje auklei šeimos gyvenimas ir laimė pasiekia epogėjų. Jie stačia galva puola save realizuoti darbuose, nes žino, kad vaikai bus pamaitinti, pamigdyti, visa namų ruoša bus atlikta nepriekaištingai, o grįžus namo auklė ištars ,, gal jūs kažkur išeikite pabūti dviese, o aš viskuo pasirūpinsiu''.
Skaitant su kiekvienu puslabiu auklė užvaldo vis daugiau namų teritorijos. Ji tarsi voratinklis apraizgo visas namų kertes, mintis, poelgius ir net ateities planus. Tai tarsi lėlininkė nematomais siūlais valdo viską aplinkui. O skaitytoją vis labiau apima jausmas tarsi ,,ramybė prieš audrą''. Ir ne vien dėl užuomenos pradžioje knygos. Intuityviai jauti, kad nepaisant idilės, ore tarsi tvyro kažkokia neapčiuopiama grėsmė ar siaubas ir kažkas įvyks nepataisomo. Autorė tarsi praveria slaptą užsklandą ir pateikia gyvenimo epizodų iš auklės praeities. Jų per mažai norint susidaryti tvirtą paveikslą. Bet psichikos sutrikimams ir emocinei priklausomybei įžvelgti pakanka.
Nors knyga laimėjusi premiją ir kritikų vertinama labai teigiamai, man pritrūko pabaigos.
Norėjosi, kad ir pabaigą autorė būtų bent kiek paplėtojusi labiau. Visa knyga tarsi kilimas į kalną, kur auga įtampa, jaudulys ir nuojauta dėl kažko kas netrukus įvyks, o po to viskas baigta.
Mes būsime laimingi tik tuomet, kai mums nebereikės vieniems kitų. Kai galėsim gyventi savo gyvenimą, gyvenimą, kuris priklauso vien tik mums, kuris nesieja mūsų su kitais. Kai būsime laisvi.
Jos turi būti išgyventos nuošaly, mes neturime nieko žinoti apie tas kūdikių ir senių bėdas. Tai sunkios akimirkos, kurias privalu išgyventi, vergovės ir tų pačių mostų kartojimo metas. metas, kai viską išstumia kūnai, bjaurūs, begėdiški, tokia šalta, kvapais pertekusi mechanika. Kūnai reikalaujantys meilės ir gerti. ,,Tai matydamas prarandi norą būti žmogumi''.
Anotacija
Romano pavadinimas „Lopšinė" apgaulingai primena skaitytojams vaikystėje girdėtas dainas prieš miegą, tačiau istorija pasisuka visai kita linkme. Romane vaizduojama jauna šeima – muzikos prodiuseris Polis ir advokatė Miriam, gimus sūnui, nusprendę samdyti auklę, kad Miriam galėtų tęsti savo darbą. Jiedu surengia rimtą atranką ir randa auklę Luizą, kuri pasirodo atsidavusi savo darbui, santūri, net pranokstanti jų lūkesčius. Vis dėlto ilgainiui tarp šeimos ir auklės atsiranda vos pastebima įtampa.
Rašytoja labai subtiliai piešia jausmų mišinį, kurį sudaro ir prieraišumas, ir pavydas, ir neapykanta, o drauge atskleidžia šiuolaikinės visuomenės prieštaravimus: ar galima vienu metu dirbti ir auginti vaikus? Ar darbdavys gali nejausti, jog jis dominuoja samdydamas darbuotoją? Ar auklė, matydama šeimos sėkmę, nejaučia, kad jai užkirstas kelias į jos pačios laimę? Tris suaugusius romano personažus, kuriuos į vieną vietą suvedė gyvenimas, netikėtai susieja mirties ženklas...
2016-aisiais Goncourt'ų premijos žiuri jau po pirmo balsavimo turo nusprendė premiją skirti iš Maroko kilusiai 35-erių prancūzei Leïlai Slimani už antrąjį romaną „Lopšinė". Premijuotasis romanas „Lopšinė" jau rudens pabaigoje Prancūzijoje buvo pasiekęs 80 tūkst. egzempliorių tiražą, o paskelbus apie premiją tapo viena perkamiausių knygų šalyje. Šiuo metu romano teises yra įsigijusios dvidešimt pasaulio šalių. Kūrinys grindžiamas konkrečiu kriminalinės kronikos faktu.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą