Galina Dauguvietytė „Post scriptum“

Anoracija

Antrojoje Galinos Dauguvietytės knygoje „Post scriptum“ skamba tas pats balsas, patraukęs daugybę įvairaus amžiaus gerbėjų: atviras, tiesus, ironiškas, negailestingas ir romantiškas. Autorė atsako į sudarytojos Ingos Liutkevičienės pateiktus klausimus apie gyvenimą ir mirtį, jaunystę ir senatvę, meilę ir tikėjimą, politiką ir meną - visiems ir visada aktualiomis temomis.

Labai sunku vertinti knygą, tik kaip knygą. Nes skaitydama knygą mačiau spalvotą šios moters gyvenimą. Galina Dauguvietytė mane žavi labai senai, vaikystėj džiugino ,,Senoji animacija'' su jos įgarsintais neigiamais personažais. Petraičių šeimos aš nežiūrėjau, nes dar buvau negimusi kai ją rodė... 
Jos portretas mano mintyse piešėsi iš perskaitytų jos interviu, laidų, kuriose ji dalyvaudavo ir išsakydavo nuomonę įvairias klausimais... 
Gerbiu šią didžią moterį, nes ji niekada neieško žodžio kišenėje, visada būna savimi, nepaisant jos amžiaus širdyje ji visada jaunatviška ,,padaranti čėrką'' ir parūkanti. Ji man tarsi vyresnio amžiaus žmogaus etalonas - visada jaunatviška ir niekada netapo ,,besidyvinanti'' davatka... Knyga irgi atvira apie jos linksmą gyvenimą, savęs ieškojimą, draugus, didžiąją meilę ir susitaikymą jos netekus, bei kainą paaukotą dėl darbo...
Knyga tarsi interviu ar dialogas, kuriame  Galina pasakoja apie savo prabėgusį gyvenimą, bei niūdieną. 
Daugiausia dėmesio knygoje skirta tėvams, kurie to meto Lietuvoje buvo šviesios neeilinės asmenybės ir didžiąjai gyvenimo meilei Anapilin iškeliavusiam Jurgiui.
Vaizdingai piešiamas to meto Lietuvos peizažas, namai, keliai, kavinės, to laikmečio žmonių mastymas, pasaulėžiūra... Nevengia pasakotoja pasakyti nuomonę ir apie šiandienines problemas užgriuvusias Lietuvos gyventojus, ar pasisakyti kitom šio laikmečio opiom temom. 
Dažnai nukrypstama praeitin ir vėl prisimenama geriausi gyvenimo laikai, kur dienos bėgo dirbant Lietuvos televizijoje, o vakarai mylimų draugų ir kolegų kompanijoj... Na ką čia daug pasakoti spalvingas ryškus žmogus, spalvingai knygoje papasakojo savo spalvingo gyvenimo istoriją...

Patikusios citatos Lietuvės subobėja, kai atsiranda anūkų. Tada su moterimis Lietuvoje baigta. Gali būti keturiasdešimt kelerių metų ir jau baba. Tik žiūti į anūką, žiūri, kaip jis kakoja ką valgo. Savęs nemato, pačios jau nėra. Žmogus pamiršra save ir appsileidžia.

Jei valgyti neturi ką, patriotu nebūsi. Ir patriotus skurdas gali išginti iš Tėvynės. Dabar patriotai yra tie, kurie čia turi namus, dvarus. Ispanijoje vilas. Tie patriotai sėdi namuose, o kai nori važiuoja, kur šilčiau. Lygybės negali būti. Mokslininkas negali uždirbti tiek kiek vairuotojas, bet žmogus iš savo darbo, tokio kokį dirba, turi išgyventi.

Betgi, žmogus nėra savo jausmų šeimininkas. jausmai yra tavo šeimininkai. Jausmai tave valdo, ir jų atsisakyti žmogus negali. O jie gali tave palikti. Rave gali palikti grubunas, švelnumas, meilė. Bet ne tu pats.

Aukščiausiasis protas yra, o tu jį gali vadinti kaip tik nori. Aukščiausias protas programuoja mūsų gyvenimą. Gimstame su savo programa. Ir tą programą mes vadiname likimu. Mes nieko negalime pakeisti. Geras, reikalingas žmogus išeina iš šio pasaulio anksti, o koks nors girtuoklis, pijokėlis gyvena ir gyvens. Jo programa yra tokia. Jei būtų Dievas, argi jis leistų tokius dalykus? Aukščiausias protas mus valdom jis yra davęs mums programą. O likimo nepersuksi.

Verinimas 4 (5-super; 4-gera; 3-visai nieko; 2-nieko gero ; 1-nepatiko)