Visas kūrinys tarsi pagrindinių herojų šokamas tango. Pilnas gyvenimo džiaugsmo, aistros ir nenuspėjamumo.
Pagrindinių herojų - Makso ir Mečos gyvenimų istoriją autorius pasakoja dviejuose skirtinguose laikotarpiuose.
Pasakojimą pradėdamas lemtinga pažintimi laive ir baigdamas jau po daugelio metų vėl netikėtai likimui juos suvedus ir galbūt tik laikinai išskyrus.
Pradžioje kiek sunkoka buvo taip greitai šuoliuoti vis keičiantis istorijos laikmečiui.
Maksas ir Meča - jauni ir aistringi, mėgstantys nuotykius ir riziką, iš gyvenimo imantys visa ką jis duoda geriausio, netikėtai susitinka laive plaukiančiame į Buenos Aires.
Maksas - išvaizdus jaunuolis laive dirbantis profesionaliu šokėju, o ji laimingai gyvenanti be rūpesčių turtingo kompozitoriaus žmona. Bet ištekėjusios moters statusas nei jai nei Maksui nesutrukdo panirti į aistringą vienas kito glėbį ir viską pamiršus suktis tango ritmu. Šio šokio kaip ir vienas kito jie nepamirš visą likusį gyvenimą. O gyvenimas tarsi šaipydamasis juos vis suves ir išskirs.
Netikėtai po beveik trisdešimties metų vėl susitikus:
Staiga grumdamiesi atgyja prisiminimai: slystantys nuoga oda trumpi lyg atodūsiai žodžiai, ilgų ir švelnių linijų fragmentai veidrodyje, atspindinčiame pilką švininę lauko šviesą, plūstančią pro langą, lyg prancūziškame šimtmečio pradžios paveiksle įrėminantį šlapias palmes, jūrą ir lietų.
Tai šviesi knyga apie dviejų žmonių nueitą gyvenimo kelią ir trumpas laimės akimirkas kartu.
Vis dar giliai susimąstęs, jis grumiasi su tąja begaline fizine neteisybe - šios moters odą visi penki jo pojūčiai prisimena šiltą, glotnią ir tobulą. Ar gali būti, kad tai ta pati laiko paženklinta oda, kurią jis mato priešais? Tai visiškai neįmanoma, nusprendžia begėdiškai įniršęs. Kas nors turėtų atsakyti už tokią nepagarbą. už tokią savivalę.
Patiko vos juntama tokia subtili ir atsargi meilės, kurią jie išvaistė, vietoj to, kad būtų ja mėgavęsi istorija.
Aš ilgiuosi savo jaunystės, - atsako jis, - arba veikiau tų galimybių, kurias ji mums suteikdavo... Kita vertus, pastebėjau, kad ruduo teikia ramybę. Mano metuose ji leidžia jaustis saugiam, toli nuo sukrėtimų, kuriuos mums atneša pavasaris.
Puiki, kiek melancholiška dviejų žmonių subtilios meilės ir gyvenimo istorija besisukanti tango ritmu.
Tango persekiojo Maksą per pusę pasaulio, visada sukeldamas tuštumos, netekties ar praradimo jausmą, žiaurų ir fiziškai skausmingą Mečos Insunsos kūno ilgesį. Jis galvodavo apie jos auksines akis, žiūrinčias į jį iš labai arti, plačiai atmerktas ir tarsi suakmenėjusias iš malonumo. ir apie švelnią, šiltą ir drėgną odą, kurią taip aiškiai prisiminė ir kuri dabar vėl buvo taip netikėtai ir taip keistai arti
Mano vertinimas 4/5
Anotacija
Pagrindinių herojų - Makso ir Mečos gyvenimų istoriją autorius pasakoja dviejuose skirtinguose laikotarpiuose.
Pasakojimą pradėdamas lemtinga pažintimi laive ir baigdamas jau po daugelio metų vėl netikėtai likimui juos suvedus ir galbūt tik laikinai išskyrus.
Pradžioje kiek sunkoka buvo taip greitai šuoliuoti vis keičiantis istorijos laikmečiui.
Maksas ir Meča - jauni ir aistringi, mėgstantys nuotykius ir riziką, iš gyvenimo imantys visa ką jis duoda geriausio, netikėtai susitinka laive plaukiančiame į Buenos Aires.
Maksas - išvaizdus jaunuolis laive dirbantis profesionaliu šokėju, o ji laimingai gyvenanti be rūpesčių turtingo kompozitoriaus žmona. Bet ištekėjusios moters statusas nei jai nei Maksui nesutrukdo panirti į aistringą vienas kito glėbį ir viską pamiršus suktis tango ritmu. Šio šokio kaip ir vienas kito jie nepamirš visą likusį gyvenimą. O gyvenimas tarsi šaipydamasis juos vis suves ir išskirs.
Netikėtai po beveik trisdešimties metų vėl susitikus:
Staiga grumdamiesi atgyja prisiminimai: slystantys nuoga oda trumpi lyg atodūsiai žodžiai, ilgų ir švelnių linijų fragmentai veidrodyje, atspindinčiame pilką švininę lauko šviesą, plūstančią pro langą, lyg prancūziškame šimtmečio pradžios paveiksle įrėminantį šlapias palmes, jūrą ir lietų.
Tai šviesi knyga apie dviejų žmonių nueitą gyvenimo kelią ir trumpas laimės akimirkas kartu.
Vis dar giliai susimąstęs, jis grumiasi su tąja begaline fizine neteisybe - šios moters odą visi penki jo pojūčiai prisimena šiltą, glotnią ir tobulą. Ar gali būti, kad tai ta pati laiko paženklinta oda, kurią jis mato priešais? Tai visiškai neįmanoma, nusprendžia begėdiškai įniršęs. Kas nors turėtų atsakyti už tokią nepagarbą. už tokią savivalę.
Patiko vos juntama tokia subtili ir atsargi meilės, kurią jie išvaistė, vietoj to, kad būtų ja mėgavęsi istorija.
Aš ilgiuosi savo jaunystės, - atsako jis, - arba veikiau tų galimybių, kurias ji mums suteikdavo... Kita vertus, pastebėjau, kad ruduo teikia ramybę. Mano metuose ji leidžia jaustis saugiam, toli nuo sukrėtimų, kuriuos mums atneša pavasaris.
Puiki, kiek melancholiška dviejų žmonių subtilios meilės ir gyvenimo istorija besisukanti tango ritmu.
Tango persekiojo Maksą per pusę pasaulio, visada sukeldamas tuštumos, netekties ar praradimo jausmą, žiaurų ir fiziškai skausmingą Mečos Insunsos kūno ilgesį. Jis galvodavo apie jos auksines akis, žiūrinčias į jį iš labai arti, plačiai atmerktas ir tarsi suakmenėjusias iš malonumo. ir apie švelnią, šiltą ir drėgną odą, kurią taip aiškiai prisiminė ir kuri dabar vėl buvo taip netikėtai ir taip keistai arti
Mano vertinimas 4/5
Anotacija
Vienas garsiausių ispanų rašytojų, kurio romanai „Būgno oda“, „Flamandų meistro paveikslas“ ir kt. jau pelnė milijonų skaitytojų simpatijas visame pasaulyje. Buvęs karo žurnalistas, talentingas prozininkas, puikus istorijos ir meno žinovas, detektyvinės intrigos meistras A. Pérez-Reverte skaitytoją stebina vaizduote, menine išmone ir išmintimi.
Du gražūs ir jauni žmonės, apimti nekantrios kaip gyvenimas aistros, neatitraukdami vienas nuo kito akių tuščiame ir tyliame transatlantinio laivo, plaukiančio į naktį, denyje šoka dar neparašytą tango...
1928-ieji, įspūdingas transatlantinis laivas pajuda iš Lisabonos į Buenos Aires. Tolumoje dar matyti mirguliuojančios kranto šviesos, kai iš šokių salės atsklinda muzika. Tango. Aistringas ir elegantiškas. Meča Insunsa – jaunutė aristokratiška garsaus kompozitoriaus žmona, lydinti vyrą į Buenos Aires, kur šis tikisi aptikti autentišką – senąjį, laukinį – tango. Maksas Kosta – vyrišką jėgą spinduliuojantis profesionalus šokėjas, pasamdytas prablaškyti nuobodžiaujančių ponių ir nesibodintis pasipelnyti iš jų naivumo. Vos prieš minutę Meča ir Maksas nieko nežinojo apie vienas kitą, bet dabar juodu šoka taip, tarsi būtų pažįstami visą gyvenimą. Kai laivas atplaukia į Buenos Aires, Maksas Mečą ir jos vyrą išsiveda į gaivališko miesto naktį, kur tik vietiniams žinomuose tamsiuose, apšnerkštuose tango baruose aistrų ir šokio nebevaržo jokios ribos. Tą naktį ribos išsitrina ir Mečai su Maksu. Nei bėgančio laiko, nei išsiskyrimų, nei besikeičiančio pasaulio nepaisanti aistra juodu lydės visą gyvenimą, kuris abiem bus toks pat dramatiškas ir kupinas nenuspėjamų vingių, kaip ir jų likimus sujungęs šokis. Geidulingasis tango, kurį sušokti jiems dar bus lemta.
„Vyras, kuris šoko tango“ – tai ne tik talentingai papasakota dviejų žmonių istorija, bet ir švelniai nostalgiška odė praėjusiam šimtmečiui ir jį simbolizuojančiam šokiui – persmelktam ne tik dramatiškų išgyvenimų, bet ir už viską stipresnės laisvės ir aistros gyventi.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą