Net nežinau ką pasakyti apie šią knygą. Man ji pasirodė - tokia gličiai atstumianti, bet kartu ir traukianti skaityti.
Kiek esu skaičiusi skandinavių moterų parašytų knygų (H.Wassmo, T. Kinnunen ), visose jusdavau atšiauraus vėjo nugairintą ir ledinės tamsiai pilkos jūros skalaujamą, persisunkusį drėgmės, tamsos ir žuvies kvapo ne tik peizažą, bet ir moterų likimą. Skandinavės stiprios moterys, negreitai jas palaužia klimato ir gyvenimo atšiaurumas (Dina, Tora, Sara Siusanė - Wassmo knygų herojės) jos atkakliai brenda per gyvenimą tarsi per ledinį jūros vandenį, o sužvarbusiuose ir nualintuose kūnuose rusena, kad ir ne visada teikianti vilties meilė.
Čia meilės ir romantikos nėra, tik gaivališka aistra ir gyvuliški instinktai. Net nėra savigraužos ir jokio gailesčio nei sau nei aplinkiniams, nes tai žmoniški jausmai, o jų šios knygos veikėjuose mažai.
Knyga prisodrinta tamsių spalvų, kur žmogiškumą negailestingai naikina karo šmėkla.
Vyrų seksualiniai troškimai, prievartaujamos moterys ir mergaitės, negimusių kūdikių embrionai, kraujo ir kitų kūno išskyrų vaizdai ir kvapai kuria slogią ir žiaurią knygos atmosferą.
Pasakojimas skamba iš dviejų veikėjų lūpų. Pagrindinės veikėjos Žaižarakės pasakojimas tarsi laiškas savo aistros objektui, o jos mylimojo monologas lyg dienoraštis pačiam sau.
Žaižarakės pasakojimas piešia karo sudarkytą Atšiaurios Suomijos paveikslą, kuriame ir pati praradusi visas žmogiškąsias savybes dėl gaivališkos aistros elgiasi lyg pamišėlė, vis kartodama, kad už nuodėmes bus atleista. Knygoje nėra nei vieno teigiamo personažo visų sielas malanti karo mėsmalė verčia būti tarsi gyvuliais.
Skaitant didelis dėmesys krypsta į puikiai vertėjos atliktą darbą. Tiek sinonimų ir retų žodžių, vaizdingų posakių, epitetų net naujadarų verčia manyti, kad vertėja žodžių žongliravimu yra lygiavertė pačiai autorei ir puikiai išmananti visas Suomių kalbos subtilybes.
O pati knyga nepaisant visumon besidėliojančio paveikslo, man pasirodė gan padrika. Tie besimainantys išmėtyti laiko atžvilgiu epizodai tarsi istorijos nuotrupos erzino.
Knyga nei patiko nei nepatiko, bet maloniau visada skaityti gražias istorijas.
Vertinimas 2/3
Tik vėliau supratau, kad su dievu negalima sudarinėti sutarčių. Kad niekuomet nereikia jėga imti to, ko gerasis Dievas duoti neketina. Daugių daugiausia galima pasiskolinti, bet vis tiek reikia sumokėti, reikės sumokėti kančia ligi gyvenimo galo.
Kiek esu skaičiusi skandinavių moterų parašytų knygų (H.Wassmo, T. Kinnunen ), visose jusdavau atšiauraus vėjo nugairintą ir ledinės tamsiai pilkos jūros skalaujamą, persisunkusį drėgmės, tamsos ir žuvies kvapo ne tik peizažą, bet ir moterų likimą. Skandinavės stiprios moterys, negreitai jas palaužia klimato ir gyvenimo atšiaurumas (Dina, Tora, Sara Siusanė - Wassmo knygų herojės) jos atkakliai brenda per gyvenimą tarsi per ledinį jūros vandenį, o sužvarbusiuose ir nualintuose kūnuose rusena, kad ir ne visada teikianti vilties meilė.
Čia meilės ir romantikos nėra, tik gaivališka aistra ir gyvuliški instinktai. Net nėra savigraužos ir jokio gailesčio nei sau nei aplinkiniams, nes tai žmoniški jausmai, o jų šios knygos veikėjuose mažai.
Knyga prisodrinta tamsių spalvų, kur žmogiškumą negailestingai naikina karo šmėkla.
Vyrų seksualiniai troškimai, prievartaujamos moterys ir mergaitės, negimusių kūdikių embrionai, kraujo ir kitų kūno išskyrų vaizdai ir kvapai kuria slogią ir žiaurią knygos atmosferą.
Pasakojimas skamba iš dviejų veikėjų lūpų. Pagrindinės veikėjos Žaižarakės pasakojimas tarsi laiškas savo aistros objektui, o jos mylimojo monologas lyg dienoraštis pačiam sau.
Žaižarakės pasakojimas piešia karo sudarkytą Atšiaurios Suomijos paveikslą, kuriame ir pati praradusi visas žmogiškąsias savybes dėl gaivališkos aistros elgiasi lyg pamišėlė, vis kartodama, kad už nuodėmes bus atleista. Knygoje nėra nei vieno teigiamo personažo visų sielas malanti karo mėsmalė verčia būti tarsi gyvuliais.
Skaitant didelis dėmesys krypsta į puikiai vertėjos atliktą darbą. Tiek sinonimų ir retų žodžių, vaizdingų posakių, epitetų net naujadarų verčia manyti, kad vertėja žodžių žongliravimu yra lygiavertė pačiai autorei ir puikiai išmananti visas Suomių kalbos subtilybes.
O pati knyga nepaisant visumon besidėliojančio paveikslo, man pasirodė gan padrika. Tie besimainantys išmėtyti laiko atžvilgiu epizodai tarsi istorijos nuotrupos erzino.
Knyga nei patiko nei nepatiko, bet maloniau visada skaityti gražias istorijas.
Vertinimas 2/3
Tik vėliau supratau, kad su dievu negalima sudarinėti sutarčių. Kad niekuomet nereikia jėga imti to, ko gerasis Dievas duoti neketina. Daugių daugiausia galima pasiskolinti, bet vis tiek reikia sumokėti, reikės sumokėti kančia ligi gyvenimo galo.
Anotacija
Vienos originaliausių ir ryškiausių Suomijos rašytojos knyga, kurioje susipina gaivališka aistra ir vienas prieštaringiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų, apie kurį ilgus metus buvo nutylima. Pati Suomijos šiaurė, atšiauri realybė, saviti, mistika dvelkiantys tundros įstatymai ir viską savo kelyje traiškanti karo mėsmalė. Visa tai lemta patirti vokiečių karininką laukine meile pamilusiai raganiškai šamanų palikuonei – atsiskyrėlei kaimo pribuvėjai.
Vienos originaliausių ir ryškiausių Suomijos rašytojos knyga, kurioje susipina gaivališka aistra ir vienas prieštaringiausių Antrojo pasaulinio karo epizodų, apie kurį ilgus metus buvo nutylima. Pati Suomijos šiaurė, atšiauri realybė, saviti, mistika dvelkiantys tundros įstatymai ir viską savo kelyje traiškanti karo mėsmalė. Visa tai lemta patirti vokiečių karininką laukine meile pamilusiai raganiškai šamanų palikuonei – atsiskyrėlei kaimo pribuvėjai.
Knyga parašyta nepaprastai turtinga kalba, kurioje šiurkšti realybė susipina su poetiškumu, o šiaurietiška mistika – su netikėtai prasiveržiančiu humoru. Romanas sulaukė didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo, buvo apdovanotas svarbiomis Suomijos literatūrinėmis premijomis.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą