Jo Nesbo ,,Vidurnakčio saulė''

Svajonėmis tikėjau tiek pat menkai kaip ir dievais. Labiau tikėjau narkomanėlio meile kvaišalams nei žmonių meile vienas kitam. Bet tikėjau mirtimi. Tai buvo pažadas, dėl kurio išsipildymo buvau tikras. Tikėjau devynių milimetrų kulka, skriejančia tūkstančio kilometrų per valandą greičiu. Ir kad gyvenimas yra ta akimirka tarp kulkos išlėkimo iš pistoleto angos ir mano smegenų perskrodimo.

Knyga trumputė ir nors antraštė ,,rėkia'', kad tai - ,,trumpas, aštrus ir makabriškas trileris'', man ši knyga pasirodė - viena silpniausių Jo Nesbo knygų. Gal esu per daug išlepinta Hario Hūlės serijos ir iš Jo Nesbo tikiuosi tikrai labai daug. O gal paprasčiausiai per mažai įsigilinau į knygą, kad ji man pasirodė per daug paviršutiniška. Daug dėmesio skiriama pagrindinio herojaus vidiniam pasauliui, meilėms, o siužetas ir kuriamas veiksmas bei įtampa ganėtinai silpni.

Mano vertinimas 2/3

Anotacija

Samdomas žudikas Ulfas bėga. Jo bosas, negailestingas ir nuožmus narkotikų magnatas Žvejys, už išdavystę baudžia mirtimi. Išsigelbėjimą Ulfas bando surasti Norvegijos šiaurės smaigaly – ten, kur saulė vasarą niekada nenusileidžia žemiau horizonto. Nors bet kokį tikėjimą vyras prarado seniai, jį priglaudžia vietinė religinė bendruomenė. Slėpdamasis medžiotojų trobelėje negyvenamoje plynaukštėje, Ulfas supranta, kad tik pamokslininko dukros Lėjos ir jos sūnaus Knuto dėka dar nesubyrėjo trapi riba tarp gyvenimo ir mirties. Tačiau jų rūpestis Ulfo neapsaugo nuo beprotybės, besismelkiančios su vidurnakčio saulės sutemomis. Rodos, iš toli jau ataidi Žvejo smogikų žingsniai.