Šios knygos turinys toks kaip ir viršelis - saulėtas tviskantis vasaros žaliu sodrumu kviečiantis žengti pro vartus išsiaiškinti kur mus nuves tas paslaptingas takas ir spėlioti kas mūsų laukia žengus už posūkio, o kartu ir nieko konkretaus nenusakantis.
Knyga pagrindinio ryškaus herojaus kaip ir neturi. Charakteriai, išgyvenimai, praeitis, lūkesčiai ir viltys vienodai atsiskleidžia keleto veikėjų.
Ryškiausia romano herojė Ana - vidutinio amžiaus išsiskyrusi moteris, bandanti išsivaduoti iš tris metus trunkančio liūdesio dėl žuvusio sūnaus. Nemažiau turintis vidinių išgyvenimų ir Anos kaimynas Markas, kurio kompleksai dėl greitai pasibaigiančių sąntykių su moterimis ir savęs menkinimas verčia paguodos ieškoti Abato Pauliaus draugijoje. Paulius - Abatijos vadovas, bet jis taip pat žmogus, kuriam nesvetimi visi žmogiški jausmai ir išgyvenimai.
Marką visai atsitiktinai darbo reikalai, o Aną vaikystės prisiminimai po daugelio metų priverčia praverti Abatijos duris. Ramūs žemiško gyvenimo atsisakiusių brolių vienuolių patarimai, paguodos žodžiai, jausmingai giedamos psalmės tarsi balzamas gydo Anos ir Marko sužeistas sielas.
Knyga lengvai skaitoma, bet gilesnio įspūdžio man nepaliko. Patiko, kad vienuoliai pasauliečiams įkyriai per prievartą nebruka Dievo, o tik santūriai pasiūlo apsilankyti mišiose. Tas Anos pastovus tupėjimas Abatijoj laukiant kol vienuoliai atsilaisvins po mišių erzino ir juokino, kad ji kaip maža mergaitė, atsisako dalyvauti mišiose, o trinasi belaukdama koridoriuje. Marko neapsisprendimas ir drovumas irgi labai neįtikimas, nes jis kai kuriose vietose vaizduojamas kaip moterų dėmesio nestokojantis vyras. Paprastai tokio tipažo vyrai būna drąsūs - tikri ,,mačos''. O va Paulius - per mažai atskleistas.
Visoje knygoje man trūko gilumo.
Mano vertinimas 1/3
Knyga pagrindinio ryškaus herojaus kaip ir neturi. Charakteriai, išgyvenimai, praeitis, lūkesčiai ir viltys vienodai atsiskleidžia keleto veikėjų.
Ryškiausia romano herojė Ana - vidutinio amžiaus išsiskyrusi moteris, bandanti išsivaduoti iš tris metus trunkančio liūdesio dėl žuvusio sūnaus. Nemažiau turintis vidinių išgyvenimų ir Anos kaimynas Markas, kurio kompleksai dėl greitai pasibaigiančių sąntykių su moterimis ir savęs menkinimas verčia paguodos ieškoti Abato Pauliaus draugijoje. Paulius - Abatijos vadovas, bet jis taip pat žmogus, kuriam nesvetimi visi žmogiški jausmai ir išgyvenimai.
Marką visai atsitiktinai darbo reikalai, o Aną vaikystės prisiminimai po daugelio metų priverčia praverti Abatijos duris. Ramūs žemiško gyvenimo atsisakiusių brolių vienuolių patarimai, paguodos žodžiai, jausmingai giedamos psalmės tarsi balzamas gydo Anos ir Marko sužeistas sielas.
Knyga lengvai skaitoma, bet gilesnio įspūdžio man nepaliko. Patiko, kad vienuoliai pasauliečiams įkyriai per prievartą nebruka Dievo, o tik santūriai pasiūlo apsilankyti mišiose. Tas Anos pastovus tupėjimas Abatijoj laukiant kol vienuoliai atsilaisvins po mišių erzino ir juokino, kad ji kaip maža mergaitė, atsisako dalyvauti mišiose, o trinasi belaukdama koridoriuje. Marko neapsisprendimas ir drovumas irgi labai neįtikimas, nes jis kai kuriose vietose vaizduojamas kaip moterų dėmesio nestokojantis vyras. Paprastai tokio tipažo vyrai būna drąsūs - tikri ,,mačos''. O va Paulius - per mažai atskleistas.
Visoje knygoje man trūko gilumo.
Mano vertinimas 1/3
Anotacija
Jameso Martino romanas „Abatija“ – tai pasakojimas apie praradimo skausmą ir gebėjimą atsitiesti, gyvenimo tuštumą ir jo prasmę, abejones ir supratimą, apie kankinantį klausimą: „Kodėl tai nutiko būtent man?“ Nelaiminga, sūnaus netekusi Ana kenčia ir sunkiai įveikia ją užklupusią neviltį. Buvęs talentingas architektas Markas dirba vienuolyne dailide ir tyliai stebi, kaip gyvenimas krypsta kita linkme, nei jis norėtų. Abatą Paulių kartais kankina abejonės, ar nutaręs užsidaryti vienuolyne priėmė teisingą sprendimą. Visi šie žmonės susitinka abatijoje, ir tas susitikimas pakeičia jų gyvenimą.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą