Jo Nesbo ,,Troškulys''

Man Jo Nesbo knygos yra tarsi narkotikai. Jos mane ,,išneša'', tuo metu kai skaitau Jo knygas, ypač Hario Hūlės serijos -  aš negyvenu, nes būnu visiškai ,,knygoje''.

Gaila, kad tie susitikimai Su Hariu tokie reti, tai tarsi labai retas patiekalas, kuriuo galiu pasimėgauti tik metuose kartą. Vėl viskas perskaityta, o kada bus kažkas naujo neaišku, nes tai pati naujausia knyga.

,,Troškulyje'' Haris pamažu pradeda jausti troškulį tiek savo vidiniams demonams, tiek savo pašaukimui - tirti žmogžudystes. Nes pastaruoju laiku jo gyvenimas ramus ir labai jam nebūdingai ,,normalus''. Jis dėstytojas policijos akademijoje, o namuose rimtas šeimos vyras ir tėvas Olegui.

Tačiau ramybė trunka tik iki to laiko, kai vėl Osle įsisiautėja serijinis žudikas, kurio taikinys jaunos moterys.

Hario ilgai įkalbinėti nereikia, netrukus jis visas pasineria į savo stichiją. Net mylimos moters sušlubavusi sveikata negali sulaikyti Hario nuo to pasaulio, kuris jam sukelia tiek adrenalino ir tarsi palaiko gyvybę.

Knygoje kaip ir kitose veiksmas įsisuka labai greitai. Detektyvo linija persipina su Hario ir kitų mums jau pažystamų veikėjų asmeniniais gyvenimais ir išgyvenimais.

Kas žudo nekaltas merginas išaiškėja labai greitai, tačiau kaip greitai jis bus sugautas - neaišku.

Bet būtų per daug paprasta ir visai ne Nesbiška. jei taip paprastai viskas ir pasibaigtų, kai skaityti dar likę 25 proc. knygos.

 Ketvirtame ketvirtyje knygos vėl supranti, kad viskas kaip ir išaiškinta, bet tik ne   Hariui. Netrukus antra banga ir skaitytoją bloškia vėl į įvykių sūkurį, kurių pabaiga labai netikėta ir nenuspėjama.

Puiki metų pabaiga su Nesbo kaip ir pradžia.

O didžiausia laimė yra tai, kad autorius gale vėl paliko užuominą, kad bus dar viena dalis.

Vertinimas 5/5

Anotacija

Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.
Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.
Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

Laikas nesileidžia sustabdomas, įvykiai veja vienas kitą, gyvenimas - kaip išpūsti cigaretės dūmai, net ir uždariausioje erdvėje jie neprognozuojamai keis savo formą. O kadangi dabar viskas puiku, pasikeitimai vyks tik į blogąją pusę. tiesa, taip jau būna. laimė tai tipenimas plonu ledu, jau geriau plaukti stingdančiame vandenyje, šalti ir kapanotis, siekiant iškilti , negu laukti kol įlūši ir nugarmėsi į gelmę.

- Sakoma, kad nereikia gedėti iš anksto. bet kai žinai, kad laukia tik skausmas, pasiruošimas jam yra vienintelė oro pagalvė, kurią turi. O geriausias pasiruošimas - gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė.

Po velnių, tai jau tikrai, kad prarandame, visuos tuos, kuriuos bandome išlaikyti kuo arčiau savęs;  likimas šaiposi iš mūsų, paverčia mus mažais ir niekingais. Kai verkiame dėl tų, kurių netekome, tai darome ne iš užuojautos, nes juk žinome, kad jie pagaliau išsivadavo iš skausmo. O mes vis tiek verkiam. Mes verkiam, nes liekam vieni. Mes verkiam, nes mus graužia savigaila.