Anotacija
Reičelei visada svarbiausia buvo šeima. Trys sūnūs – didžiausias jos pasididžiavimas, paguoda ir džiaugsmas. Jiems ir vyrui Antoniui moteris atidavė visas jėgas ir laiką, jautėsi svarbiausiu žmogumi jų gyvenime.
Tačiau vaikai užaugo ir Reičelės įtaka sūnums ir vyrui ima silpti: Antonis vis dažniau užsidaro palėpėje ir tapo paveikslus, o sūnų gyvenime jos vietą užima kitos moterys.
Vyresnėlių sūnų žmonos dar gana ramiai priėmė savo vyrų prisirišimą prie motinos ir leido anytai kištis į jų gyvenimą, bet į šeimą atėjus jauniausiai marčiai Šarlotei tampa aišku: šios gausios šeimos laukia dideli pokyčiai.
Šarlotės maištas prieš anytos įtaką sudrumsčia šeimos idilę ir atveria visų slopintus jausmus, nuoskaudas, troškimus. Ne tik Reičelei, bet ir sūnums, marčioms teks peržiūrėti savo gyvenimą ir santykius su artimaisiais.
Ar jiems pavyks artimiesiems duoti laisvę gyventi savo gyvenimus ir rasti būdą, kaip likti kartu?
Joanna Trollope skaitytojų mylima už gebėjimą užčiuopti ir labai tikroviškai pavaizduoti situacijas, į kurias patenka šiandienos žmonės. Šįkart rašytoja atsigręžia į amžinas problemas: marčių ir anytų, motinų ir sūnų santykius. Situacijose, į kurias patenka knygos personažai, save atpažins ir knygos skaitytojai.
Paėmiau šią knygą iš bibliotekos draugei, kuri vis dar ,,gludina aštrius kampus'' bendravime su anyta. Vakar perskaičiau pati. Apsisprendžiau šią knygą skaityti, nes knygos nugarėlę paskaičiusi pamaniau, kad knygoje bus gvildenamos iškilusios problemos atėjus į ,,naują giminę''.
Viršelis taip pat man patiko - toks su gilia prasme - ,nugaras atsukusios sėdi marti su anyta, arba dvi maršios ir viltingai žvelgia į jūrą. Sunertos rankos byloja apie užsisklendimą savyje, o dar tas nepatogus sėdėjimas ant akmenų... Sprendžant iš viršelio, nepatogu joms abiems ir ne tik fiziškai... Vien pavadinimas ,,Marčios'' - jau pabrėžia, kad tą žodį vartoja moterys turinčios ANYTOS STATUSĄ.
Knyga prasideda vedybų scena bažnyčioje, kur veda jauniausias iš trijų brolių Lukas savo išrinktąją Šarlotę. Jaunojo tėvai paskendę savose mintyse - Mama - mąsto, ar nuotaka supranta ir įvertina kokį lobį gauna į vyrus ,,Ar Šarlotė iš tiesų supranta, kaip neapsakomai jai pasisekė'', o tėvas gėrisi nuotakos grožiu ,,Antonio žvilgsnis lėtai slinko nuo galvutės šviesiais trumpais plaukais po gazo šydu ir vainiku iki nematomų pėdų, paskui vėl aukštyn neginčijamai tobukais liemens ir klubų vingiais. Žavi figūrėlė, pamanė Antonis, nors nepadoru beveik šešurui taip galvoti. Žavi.''
Išvažiavus jauniesiems medaus mėnesio šeimą užgriūva problemos - vidurinysis sūnus Ralfas netenka darbo... O jauniausia marti ne tokia nuolanki anytai, kaip vyresniųjų žmonos.
Vyriausioji marti - Sigrida - švedė ,,šešurui su anyta aš vis dar užsienietė. Jiems aš marti švedė. Esu priimama maloniai, kad jausčiausi kaip namie, kviečiama padėti Reičelei virtuvėje, bet visada lieku pašalaitė, mergina, nučiupusi jų sūnų, nespėjus šiam įsižiūrėti anglės, ištekėjusi už jo svetimame krašte su kitokiais vestuvių papročiais.''
Vidurinioji, Sūnaus Ralfo žmona - pati mylimiausia - Petra ,,su ja elgiamasi kitaip. Petrą jie gali pripažinti, formuoti ir primesti jai savo mąstyseną''. Ji pas uošvius jausdavosi ,,taip , lyg būtų jų vienturtė''.
Ir tada prasideda... veiksmas... nors ir netoks kokio aš tikėjausi...
Šeimų santykiai atsiskleidžia kai vidurinysis sūnus Ralfas netenka darbo, o Petra pradeda vis daugiau dėmesio sulaukti iš atsitiktinai sutikto vyriškio, kuris lepina tiek ją dėmesiu, tiek jos vaikus. Ir visa šeima sujunda- broliai bando tiek Ralfui darbo ieškoti, tiek taisyti jo griųvančią santuoką, o čia dar vidiniai neramumai pačių šeimose, ir visur bandanti ,,pagelbėti'' anyta.
Skaičiau ir laukiau kažko tokio, bet taip ir nesulaukiau, nei rimtų problemų iškylančių tarp marčių ir vyro giminės, nei rimtų problemų sprendimo būdų. Pasgedau personažų su stipriais charakteriais visi labai neišreikšti ir pilki, nepaisant aprašomo jų grožio... Ką pastebėjau, tai tiek , kad vyrai šioje knygoje labai jau nevyriški, gvildena tokius niekus, užsiima gan moteriškais paskalų lygio pašnekesiais, ir pasitarę visi bėga pas mamą.
Iki galo neišbaigiamos scenos... ir temų ir laiko atžvilgiu - buitinė scena aprašoma, o po jos iškart jau praėjus laiko tarpui aprašomas Antoonis tapantis paukščius, ir taip visoje knygoje tokie jaučiasi ,,taktai''.
Labiau įsiminė antraeiliai dalykai, tokie kaip paukščių sandara, kuriuos tapo vyrų tėvas ir net jų lotyniški pavadinimai. O gal paukščiai čia minimi kaip laisvės simboliai...Ar net simboliai vaikų, kurie užaugę palieka gimtą lizdą...
Ši knyga manęs neįtikino...
Nesupratau šioje knygoje trijų dalykų:
1. Ar autorė nemokejo perteikti visko įtikinamiau;
2. Ar aš knygos nesupratau taip kaip ji norėjo pateikti;
3. Ar vertėjas nesugebėjo jos deramai išversti;
Žodžiu knyga labai paviršiutiniška ir aš ją vertinu 3 (5-super; 4-gera; 3-visai nieko; 2-nieko gero ; 1-nepatiko)
Paėmiau šią knygą iš bibliotekos draugei, kuri vis dar ,,gludina aštrius kampus'' bendravime su anyta. Vakar perskaičiau pati. Apsisprendžiau šią knygą skaityti, nes knygos nugarėlę paskaičiusi pamaniau, kad knygoje bus gvildenamos iškilusios problemos atėjus į ,,naują giminę''.
Viršelis taip pat man patiko - toks su gilia prasme - ,nugaras atsukusios sėdi marti su anyta, arba dvi maršios ir viltingai žvelgia į jūrą. Sunertos rankos byloja apie užsisklendimą savyje, o dar tas nepatogus sėdėjimas ant akmenų... Sprendžant iš viršelio, nepatogu joms abiems ir ne tik fiziškai... Vien pavadinimas ,,Marčios'' - jau pabrėžia, kad tą žodį vartoja moterys turinčios ANYTOS STATUSĄ.
Knyga prasideda vedybų scena bažnyčioje, kur veda jauniausias iš trijų brolių Lukas savo išrinktąją Šarlotę. Jaunojo tėvai paskendę savose mintyse - Mama - mąsto, ar nuotaka supranta ir įvertina kokį lobį gauna į vyrus ,,Ar Šarlotė iš tiesų supranta, kaip neapsakomai jai pasisekė'', o tėvas gėrisi nuotakos grožiu ,,Antonio žvilgsnis lėtai slinko nuo galvutės šviesiais trumpais plaukais po gazo šydu ir vainiku iki nematomų pėdų, paskui vėl aukštyn neginčijamai tobukais liemens ir klubų vingiais. Žavi figūrėlė, pamanė Antonis, nors nepadoru beveik šešurui taip galvoti. Žavi.''
Išvažiavus jauniesiems medaus mėnesio šeimą užgriūva problemos - vidurinysis sūnus Ralfas netenka darbo... O jauniausia marti ne tokia nuolanki anytai, kaip vyresniųjų žmonos.
Vyriausioji marti - Sigrida - švedė ,,šešurui su anyta aš vis dar užsienietė. Jiems aš marti švedė. Esu priimama maloniai, kad jausčiausi kaip namie, kviečiama padėti Reičelei virtuvėje, bet visada lieku pašalaitė, mergina, nučiupusi jų sūnų, nespėjus šiam įsižiūrėti anglės, ištekėjusi už jo svetimame krašte su kitokiais vestuvių papročiais.''
Vidurinioji, Sūnaus Ralfo žmona - pati mylimiausia - Petra ,,su ja elgiamasi kitaip. Petrą jie gali pripažinti, formuoti ir primesti jai savo mąstyseną''. Ji pas uošvius jausdavosi ,,taip , lyg būtų jų vienturtė''.
Ir tada prasideda... veiksmas... nors ir netoks kokio aš tikėjausi...
Šeimų santykiai atsiskleidžia kai vidurinysis sūnus Ralfas netenka darbo, o Petra pradeda vis daugiau dėmesio sulaukti iš atsitiktinai sutikto vyriškio, kuris lepina tiek ją dėmesiu, tiek jos vaikus. Ir visa šeima sujunda- broliai bando tiek Ralfui darbo ieškoti, tiek taisyti jo griųvančią santuoką, o čia dar vidiniai neramumai pačių šeimose, ir visur bandanti ,,pagelbėti'' anyta.
Skaičiau ir laukiau kažko tokio, bet taip ir nesulaukiau, nei rimtų problemų iškylančių tarp marčių ir vyro giminės, nei rimtų problemų sprendimo būdų. Pasgedau personažų su stipriais charakteriais visi labai neišreikšti ir pilki, nepaisant aprašomo jų grožio... Ką pastebėjau, tai tiek , kad vyrai šioje knygoje labai jau nevyriški, gvildena tokius niekus, užsiima gan moteriškais paskalų lygio pašnekesiais, ir pasitarę visi bėga pas mamą.
Iki galo neišbaigiamos scenos... ir temų ir laiko atžvilgiu - buitinė scena aprašoma, o po jos iškart jau praėjus laiko tarpui aprašomas Antoonis tapantis paukščius, ir taip visoje knygoje tokie jaučiasi ,,taktai''.
Labiau įsiminė antraeiliai dalykai, tokie kaip paukščių sandara, kuriuos tapo vyrų tėvas ir net jų lotyniški pavadinimai. O gal paukščiai čia minimi kaip laisvės simboliai...Ar net simboliai vaikų, kurie užaugę palieka gimtą lizdą...
Ši knyga manęs neįtikino...
Nesupratau šioje knygoje trijų dalykų:
1. Ar autorė nemokejo perteikti visko įtikinamiau;
2. Ar aš knygos nesupratau taip kaip ji norėjo pateikti;
3. Ar vertėjas nesugebėjo jos deramai išversti;
Žodžiu knyga labai paviršiutiniška ir aš ją vertinu 3 (5-super; 4-gera; 3-visai nieko; 2-nieko gero ; 1-nepatiko)
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą