Aldona Ruseckaitė ,,Žemaitės paslaptis''

Turbūt nėra Lietuvio, kuris nežinotų kas yra Žemaitė, nebūtų skaitęs kūrinių „Marti“, „Petras Kurmelis“, „Topylis“, „Sučiuptas velnias“, „Neturėjo geros motinos“, „Sutkai'' ir kitų. Pagal kelis apsakymus yra net pastatyti šiuo metu jau legendiniais tapę filmai su to meto garsiais lietuvių aktoriais. Su Žemaite ir jos kūryba mes visi norėdami ar nelabai esam supažindinami mokykloje, per literatūros pamokas.

Žemaitės kūrinius skaitytus dar mokyklos laikais labai gerai prisimenu. Savo kūriniuose Ji piešdavo labai ryškius, tik gaila, kad nelabai laimingus to meto moterų paveikslus. Net žymiausias Jos apsakymų rinkinys vadinasi ,,Laimė nutekėjimo'', tik, kad tos laimės ten yra mažai. Žemaitė -realistė, savo apsakymų veikėjams charakterius kurdavo, tokius, kokius matydavo aplinkoje. O tų laikų Lietuvių moterų dalia nebuvo lengva.

Tačiau pačios Žemaitės portretas iš literatūros pamokų išlikęs gan blankus. Išgirdus žodį Žemaitė - prieš akis taip ir iškyla tas amžinai pilkas ir vienodas portretas, kuris puikavosi ant vieno lito banknoto. Sena kaimo moteris su skarele, rūstus žvilgsnis, visada, rodos, tokia nelaiminga.

Tačiau praėjusių metų birželį dalyvavau ,,Kaimynų šventėje'' Literatūros muziejuje (Maironio), kur visas vakaras buvo skirtas šios žymios moters 170-osioms gimimo metinėms. Ten žymi poetė, muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė Žemaitę pateikė visai kitoje šviesoje. Jei ne tas vakaras, niekada nebūčiau patikėjusi, kad Ta prieš 170 metų gimusi moteris, visada sena ir apsigobusi skara, galėjo tiek  savo viduje išgyventi tokias dramas, tiek to to meto laikmečiu vykusį karą, aktyviai dalyvauti politikoje, net pasėdėti kalėjime ir padaryti tokią stulbinamą karjerą to meto Lietuvoje. Amžiams įeiti į Lietuvos literatūros istoriją, pakeliauti, ir viską spėti tik po to, kai jau tapo našle ir buvo perkopusi savo 40-metį. Visas šis laikas išsamiai aprašomas Aldonos Ruseckaitės knygoje ,,Žemaitės paslaptis''.

Suintriguota vasarą vykusio renginio nusprendžiau perskaityti šią knygą ir likau Ja labai sužavėta.  Kiek knygos autorė turėjo peržiūrėti raštų, dokumentų, gauti prieigas prie laiškų, ir praleisti ilgų vakarų prie rašymo, kol viskas nuosekliai ,,sugulė'' į šį puikų romaną.
Knyga apima Julijos Žymantienės gyvenimo tarpsnį, kai ji jau tapusi našle, užauginusi vaikus ir pametusi visus kaimo vargus ir darbus bando tvirtintis Vilniuje iki jos mirties.
Persikėlusi Vilniun Julija nenuobodžiauja, bemat yra įsukama į to meto inteligentų gyvenimą. Tai kokia paroda, tai vaidinimo pristatymas -  Žymantienė visur suspėja.  Ji-  veikli, visur norinti dalyvauti, viską pamatyti, visais pasirūpinti ir su visais pabūti, pasikalbėti. Laisvo laiko irgi veltui neleidžia - slapčia laiškelį kokį su meiliais žodeliais brūkštelti savo paskutinei vėlyvajai gyvenimo meilei - ūkvedžiui Konstantinui.
Nesijaučia Julijai nei metų naštos, nei ligos nekimba, tiek veiklos ir noro visur spėti, bet tiek mažai paprastos moteriškos laimės.
Ir kodėl gi jai brandaus amžiaus bobutei likimas gyvenimo pavakary taip skaudžiai širdį uždavė. Nei kam pasiguosi, nei su kuo išsikalbėsi... Vis tik mintyse ir tie reti laiškai... Nuo gerokai jaunesnio mylimojo...
Tie laiškai, netyčia išliko ir atskleidė taip ilgai slėptą Julijos gyvenimo nelaimingą meilę...

Knygoje parodoma tos bobutės su skarele visai kitokia gyvenimo pusė, kurios jai gyvai esant turbūt daug kas net iš artimųjų rato nežinojo, o ir mokykliniuose vadovėliuose kažkaip nutylima... Labai daug romanui žavesio priduoda ir autorės vaizdinga kalba. Rodos regi pačios Žemaitės žodžius, kartais skaitant atrodo, kad Aldona Ruseckaitė balsu taip, kaip ji mėgsta šviesiai-tiesiai viską rėžia.
Mano vertinimas 3/3