Tai knyga, kurią džiaugiuosi, kad neskaičiau vaikystėje. Nes tuomet tikrai nebūčiau supratusi jos taip giliai, kaip supratau dabar.
Knyga tuo metu kai pasirodė Amerikoje sukėlė tikrą revoliuciją, nes autorė joje vaizduioja vieną iš gėdingiausių Amerikos istorijos laikotarpių - kai vergvaldystė Amerikoje buvo normali verslo rūšis. Vergus pirkti ir išnaudoti buvo taip pat normalu, kaip juos pardavinėti.
Pati autorė buvo arši šio vergų engimo priešininkė ir savo romane su gilia užuojauta aprašo nelengvą afroamerikiečių dalią vergaujant baltiesiems Amerikonams.
Pagrindinių veikėjų charakteriai labai jautriai parodo, kokia sunki dalia teko to meto negrams. Ką išgyvendavo motinos nuo kurių atplėšdavo kūdikius, vaikus, vyrus. Kaip sunku buvo emociškai prisitaikyti prie naujų šeimininkų ir koks to meto baltųjų buvo požiūris į juodąją darbo jėgą.
Bet kadangi tai knyga jaunesnio amžiaus skaitytojams, autorė bando išlaikyti pusiausvyrą ir nepagaili šviesių spalvų ir vergų šeimininkams. Juk žmonės nepaisant jų rasės yra visokie. Liūdniausias likimas šioje istorijoje ištiko Dėdę Tomą, bet jo portretas parodė, kad nesvarbu kokios negandos užklumta reikia pasitikėti Dievu ir niekada neišsižadėti savo moralinių vertybių.
Skaitant keletą kartų tikrai braukiau ašarą. Knyga labai patiko.
Anotacija
Amerikiečių rašytoja Harieta Bičer-Stou (1811-1896) romanu „Dėdės Tomo trobelė“ pelnė pasaulinį populiarumą. Jame su užuojauta pavaizdavo Amerikos pietų valstijų negrų sunkią dalią. Manoma, kad romanas turėjo poveikio kovai dėl vergovės panaikinimo. Knyga išversta į keliasdešimt kalbų.
Komentarų nėra :
Rašyti komentarą