John Irving ,,Ketvirtoji ranka''

Pirmai pažinčiai su Irvingu pasirinkau vieną iš plonesnių jo kūrinių ,,Ketvirtoji ranka''. Nors knyga tik 300 psl. su trupučiu, bet skaitėsi tikrai negreitai.

Pradžioje tiek daug veikėjų ir visų jų gyvenimus ir veiklas taip išsamiai autoriaus aprašinėja.

Pagrindinis veikėjas Patrikas Volingfordas irgi labai įvairialypis. Knygoje jo profesinis gyvenimas ir asmeninis su visom meilužėmis sudaro labai spalvingą mozaiką.

Ilgai skaitytdama nesupratau, kur tas Irvingo žavesys, kad jo kūriniai taip vertinami. Bet norint suprasti turbūt vieno kūrinio neužtenka.

Patrikas įdomus žmogus, kuris nori dėmesio ir pripažinimo. Už kurį, net paaukoja savo ranką.

Atsiradus poniai Doris su pasiūlymu  kuri į kai ką labai svarbaus pasiūlo Patrikui savo vyro plaštaką nejučia jo gyvenimas pradeda keistis.

Labai keista, kad autorius visoje knygoje moteris vadina vardais išskyrus ją - ,,Ponia Doris''. Ponia Doris sugeba pamažu Patrikui Volingfordui duoti ne tik savo buvusio vyro plaštaką, o tai , ko labiausiai jam reikėjo - jausmą jaustis reikalingu.

Mano vertinimas 3/5

Anotacija

Sugebėjimas pasinaudoti dar viena galimybe ir noras keistis: netektys, sielvartas, meilė kaip nuodėmių atpirkimas – tai tik keletas meistriškai parašyto Džono Irvingo romano temų.

 

Niujorko televizijos žurnalistui, rengiančiam reportažą iš Indijos, nutinka nelaimė: liūtas suėda kairę jo plaštaką; tai mato milijonai žiūrovų. Bostone garsus chirurgas laukia, kada galės pirmą kartą Jungtinėse Valstijose persodinti plaštaką; kaip tik tuo laiku chirurgą, dar neatsigavusį po pagiežos kupinų skyrybų, suvilioja jo namų šeimininkė. Viskonsine gyvenanti ištekėjusi moteris nori vienarankiui reporteriui padovanoti kairę savo vyro plaštaką – na, kai vyras numirs. Tačiau kol kas jos vyras gyvas, gana jaunas ir sveikas.

 

Taip prasideda dešimtas Džono Irvingo romanas; iš pradžių atrodo, jog tai komedija, galbūt satyra ir beveik neabejotinas seksualinis farsas. Bet vėliau matome, kad Ketvirtoji ranka – toks pat realistiškas ir jaudinantis Džono Irvingo kūrinys, kaip ir kiti jo romanai: Pasaulis pagal Garpą, Malda už Oveną Minį, Našlė vieneriems metams, Kol tave rasiu, Sidro namų taisyklės – ir pagal šią knygą parašytas scenarijus, už kurį Džonas Irvingas gavo „Oskarą“.

Sally Green ,,Pusiau laukinis''

Antrojoje dalyje Neitano gyvenimas kiek geresnis. Jis beveik suaugęs juodasis raganius iš tėvo priėmęs jam skirtas dovanas. Tačiau laukia sunki užduotis tas dovanas suvaldyti, nes jos išsiveržia ir užvaldo jaunuolį kada Jos nori.
Neitanas pasikeitęs ne tik dėl dovanų, čia jis labai įsimylėjęs, tik mylimoji pagrobta ir ją reikia surasti.
Pagaliau jis gali geriau pažinti savo tėvą Marką. Baltieji raganiai taip pat negyvena ramiai, medžiokliai ieško juodųjų raganių, o ir tarpusavy pas juos kyla neramumai. Tad ir šioje dalyje vėl daug bėgimo, kovų, žudynių ir kraujo.
Mano vertinimas 3/5

Anotacija

Tai Sally Green romano Pusiau blogas tęsinys.

NEITANAS BYRNAS PABĖGĘS

 Baltieji jį medžioja, 

juodieji jo nekenčia.

 Jo žiauraus tėvo dovana – 

nauja laukinė galia, kurią jam sunku suvaldyti.

 Jam reikia surasti mylimąją, 

kuri galėjo jį išduoti.

 Kare, vykstančiame tarp juodųjų ir baltųjų raganių, 

Neitanui sunku palaikyti kurią nors pusę ir

gali būti, kad didžiausias jam gresiantis pavojus – 

jis pats…

 Tavo dovana bus galinga, bet tik tai, kaip ją naudosi, parodys – geras tu ar blogas.

 Šių laikų pasaulyje, kur tarp žmonių gyvena dvi konkuruojančios raganių jėgos – baltieji ir juodieji, – septyniolikmetis Neitanas yra atstumtasis. Pagaliau susipažinęs su savo nepagaunamuoju tėvu Marku ir gavęs tris dovanas, patvirtinančias, kad jis jau tikras raganius, Neitanas vis dar privalo bėgti. Nėra nė vienos saugios vietos jam pasislėpti, jis niekuo negali pasitikėti. Svarbiausia Neitano užduotis – išmokti valdyti savo dovaną – keistą, naują galią, kuri gali sunaikinti jį patį.

Jo Nesbo ,,Troškulys''

Man Jo Nesbo knygos yra tarsi narkotikai. Jos mane ,,išneša'', tuo metu kai skaitau Jo knygas, ypač Hario Hūlės serijos -  aš negyvenu, nes būnu visiškai ,,knygoje''.

Gaila, kad tie susitikimai Su Hariu tokie reti, tai tarsi labai retas patiekalas, kuriuo galiu pasimėgauti tik metuose kartą. Vėl viskas perskaityta, o kada bus kažkas naujo neaišku, nes tai pati naujausia knyga.

,,Troškulyje'' Haris pamažu pradeda jausti troškulį tiek savo vidiniams demonams, tiek savo pašaukimui - tirti žmogžudystes. Nes pastaruoju laiku jo gyvenimas ramus ir labai jam nebūdingai ,,normalus''. Jis dėstytojas policijos akademijoje, o namuose rimtas šeimos vyras ir tėvas Olegui.

Tačiau ramybė trunka tik iki to laiko, kai vėl Osle įsisiautėja serijinis žudikas, kurio taikinys jaunos moterys.

Hario ilgai įkalbinėti nereikia, netrukus jis visas pasineria į savo stichiją. Net mylimos moters sušlubavusi sveikata negali sulaikyti Hario nuo to pasaulio, kuris jam sukelia tiek adrenalino ir tarsi palaiko gyvybę.

Knygoje kaip ir kitose veiksmas įsisuka labai greitai. Detektyvo linija persipina su Hario ir kitų mums jau pažystamų veikėjų asmeniniais gyvenimais ir išgyvenimais.

Kas žudo nekaltas merginas išaiškėja labai greitai, tačiau kaip greitai jis bus sugautas - neaišku.

Bet būtų per daug paprasta ir visai ne Nesbiška. jei taip paprastai viskas ir pasibaigtų, kai skaityti dar likę 25 proc. knygos.

 Ketvirtame ketvirtyje knygos vėl supranti, kad viskas kaip ir išaiškinta, bet tik ne   Hariui. Netrukus antra banga ir skaitytoją bloškia vėl į įvykių sūkurį, kurių pabaiga labai netikėta ir nenuspėjama.

Puiki metų pabaiga su Nesbo kaip ir pradžia.

O didžiausia laimė yra tai, kad autorius gale vėl paliko užuominą, kad bus dar viena dalis.

Vertinimas 5/5

Anotacija

Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.
Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.
Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.

Laikas nesileidžia sustabdomas, įvykiai veja vienas kitą, gyvenimas - kaip išpūsti cigaretės dūmai, net ir uždariausioje erdvėje jie neprognozuojamai keis savo formą. O kadangi dabar viskas puiku, pasikeitimai vyks tik į blogąją pusę. tiesa, taip jau būna. laimė tai tipenimas plonu ledu, jau geriau plaukti stingdančiame vandenyje, šalti ir kapanotis, siekiant iškilti , negu laukti kol įlūši ir nugarmėsi į gelmę.

- Sakoma, kad nereikia gedėti iš anksto. bet kai žinai, kad laukia tik skausmas, pasiruošimas jam yra vienintelė oro pagalvė, kurią turi. O geriausias pasiruošimas - gyventi kiekvieną dieną taip, tarsi ji būtų paskutinė.

Po velnių, tai jau tikrai, kad prarandame, visuos tuos, kuriuos bandome išlaikyti kuo arčiau savęs;  likimas šaiposi iš mūsų, paverčia mus mažais ir niekingais. Kai verkiame dėl tų, kurių netekome, tai darome ne iš užuojautos, nes juk žinome, kad jie pagaliau išsivadavo iš skausmo. O mes vis tiek verkiam. Mes verkiam, nes liekam vieni. Mes verkiam, nes mus graužia savigaila.

Van Heleris Markas ,,Bordžijų šeima''

Knyga prasideda kaip senasis kardinolas Bordžija gašliu iškrypėlišku žvilgsniu stebi savo dukrą - vienuolikmetę Lukreciją. netrukus paaiškėja, kad ir dukra ne mažiau ištvirkusi, nes vos perskaičius kelis puslapius ji jau spėja permiegoti su savo broliu ir tėvu...

Knygos veiksmas vyksta viduramžiais, kur iškyla tik tie, kurie geriau mosuoja kardu. Čia laisvai taškosi kraujas ir visus užvaldęs nežabojamas sekso troškimas.

Tai trumpas bevertis skaitaliukas, kuriame nėra nieko gero.

Mano vertinimas 1/5

Anotacija

Viduramžiai, Centrinė Italija, Romos popiežiaus valdos, Šventojo Sosto šeimininku tampa intrigantas Rodrigas Bordžija, gašlus, ištvirkęs, nevengiąs kraujomaišos kardinolas. Ne kitokie ir jo vaikai, gražuoliai Cezarė Lukrecija, nugyvenę savo gyvenimą taip, kad dar ilgai po jų mirties italės motinos gasdino jais savo vaikus.

Walter Wangerin ,,Jėzus''

Knygoje Jėzaus motinos Marijos ir vieno mokinio lūpomis pasakojama Jėzaus žemėje gyvenimo istorija. Knyga prasideda nuo nekalto Marijos prasidėjimo ir baigiasi Jėzaus prisikėlimu.

Knygoje trumpai aprašomas visas Jėzaus gyvenimas - jaunystė, stebuklai, stebuklingi gydymai, paskutinė vakarienė ir nukryžiavimas.

Man asmeniškai knyga nepatiko, nes nieko naujo ją perskaičiusi nesužinojau. Čia papasakota tai, ką bent kiek tikintis žmogus, ar šiaip besidomintis krikščionybe žino. Nieko gilesnio ir ne tokio viešo nėra.

Tarsi kažkas perskaitė bibliją ir trumpai ją atpasakojo savais žodžiais. O atpasakodamas prisiminė, net neviską ką perskaitė, o tai ką jau kažkada buvo girdėjęs.

Vertinimas 2/5

Anotacija

Amerikiečių rašytojo, teologo, pastoriaus, visame pasaulyje didelio pripažinimo sulaukusio „Dievo knygos“ autoriaus romanas, skirtas prieštaringam ir charizmatiškam Jėzaus asmeniui. W. Wangerinas ištikimai seka evangelijų tekstais, kompetentingai juos atpasakodamas ir priartindamas Jėzaus istoriją prie šiuolaikinio žmogaus.

Cornelia Funke ,,Rašalo mirtis''

Taip seniai perskaitytos pirmosios dvi dalys. O dabar - štai- baigta ir trečioji -  paskutinė.
,,Rašalo mirtyje'' veiksmas vyksta išgalvotame rašalo pasaulyje - Ombros karalystėje. Čia jau pažystami iš ankstesnės knygos blogiečiai Žalčiagalvis, Orifėjas, Sidabrianosis dar labiau siautėja. Jų tikslas išsaugoti knygą, kuri jiems reikškia gyvenimą. Nors į rašalo pasaulį persikėlęs ir ,,rašalo audėjas'' -  Fenolijas, knygos siužetą rašo ir veiksmą karalystėje diktuoja Orifėjas. Jis iš Fenolijo knygoje pavartotų žodžių dėlioja naują - jam patinkančią istoriją, kur daug mirčių, kraujo, spalvotų fėjų ir kitų naujų personažų. Mo čia irgi gauna Orifėjo vaidmenį - jis plėšikas kėkštas. Bet Mo vis viena stengiasi gauti knygą, kuri pakeistų jo ir jo artimųjų likimus. Beieškodami knygos visi patiria daug sunkumų ir nuotykių.
Knyga nei patiko nei nepatiko. Pirma dalis buvo geriausia. O čia man visko buvo per daug. Per daug vardų, veikėjų, išbandymų, pastovaus bėgimo. Per ilgai ištempta istorija. Vertinimas 1/3

Anotacija

Paskutinėje trilogijos dalyje herojų Rašalo pasaulyje laukia dar didesni išbandymai ir netikėtumai. Kas iš tiesų rašo šio pasaulio istoriją? Fenolijas? Orfėjas, vagiantis svetimus žodžius? O gal istorija nebevaldoma ir pasakoja pati save? Ar pavyks Mo, virtusiam plėšiku Kėkštu, apsaugoti šį pasaulį nuo valdovų savivalės? Ar pavyks įrašyti į Tuščiąją Knygą tris žodžius: širdis, kraujas, mirtis?

Netikėti siužeto posūkiai, painūs veikėjų santykiai, egzistenciniai klausimai žvelgiant mirčiai į akis, spalvinga viduramžių aplinka - visa tai rašytoja pateikia su beribe fantazija ir itin gražia kalba.